IŠ EKSPEDICIJOS ĮSPŪDŽIŲ

Žemėlapių ir aparatų labirintuose

Kad ir kiek iš anksto besirankiotume informacijos apie ekspedicijos vietą, tikrasis pažinimas prasideda susivokus, kuriomis kryptimis pirmos darbo dienos rytą išsivaikščiosime. Man šitas pasirengimo darbui etapas, kai susiklojame ant stalo visus mums prieinamus žemėlapius ir „dalijamės“ dar mažai ką savo pavadinimais ar bendrais sodybų bei gyventojų skaičiais (tokius duomenis paprastai gauname seniūnijose) tesakančias apylinkių vietoves, visuomet labai įdomus. Ypač kai esi linkęs tikėti, jog atsitiktinumų nebūna, kad tu atsidursi ten, kur ir turėjai atsidurti. Barčiai, Kalveliai, Smarliūnai, Čivonys, Varnėnai, Snaigynas, Šlavantai, Petroškos, Dainaviškiai, Vytautai, Rūda – kiekvienas iš šių Veisiejų krašto kaimų bus „prisijaukintas“ kurio nors, kaip Jurgis Dovydaitis pasakytų, pakeleivio. Ir jau pirmos ekspedicinio darbo dienos vakarą kiekvienas kalbėsim apie „savo“ kaimus ir „savo“ pateikėjus.

Tik tas, kam yra tekę išgyventi į paniką panašėjantį nerimą dėl pačiu netinkamiausiu metu užsikirtusio diktofono ar tarsi „savaime“, atrodo, jokio mygtukėlio specialiai nespaudus (dėl to taip ir knieti paieškoti kokių antgamtinių priežasčių), išsitrynusių garso įrašų, kam yra tekę liūdnu veidu dar kartą belstis į pateikėjo namus ir prašyti iš naujo padainuoti ar papasakoti pragaišintus kūrinius, supras mus, ekspedicijos išvakarėse susispietusius aplink vos ne kasmet naujėjančią ir visus pernykščius ar užpernykščius techninius įgūdžius vėjais paleidžiančią aparatūrą. Ne išimtis ir šiųmetė ekspedicija. Darbuojamės išsijuosę: įrašinėjame vieni kitus, triukšmingai diskutuojame, kodėl „gabalai“ neįsirašo ar įsirašo prastai.

Kartais taip nutinka, kad tikrąsias savųjų aparatų technines galimybes aptinkame ne studijuodami instrukcijas, o tiesiog atidžiau apžiūrinėdami ratukus ir mygtukus. Kai kada tokie „atradimai“ įvyksta kaip niekada laiku. Antai netikėtai atrasta ir išbandyta fotoaparato filmavimo funkcija leido šiemet užfiksuoti filmavimo bandymų metu pro duris įžengusios kolegės Bronės reto ekspresyvumo monologą, kaip ji tvarkysianti nuo klasikinio folkloro per mylią nutolusią ką tik įrašytą savo medžiagą, kaip absoliučiai nieko netrinsianti, nes, tiesą sakant, su naujausia aparatūra dar ir ištrinti ilgai reikia mokytis, kaip savo būsimą tautosakos rinkinį formuosianti dienoraščio rašymo principais. Vėliau ne kartą peržiūrėdami šį nuotaikingą siužetą juokavome, kad štai taip ir randasi naujausios lauko tyrimų bei sukauptos folklorinės medžiagos tvarkymo metodikos...

„Taip sau pasišnekėkim...“,

arba pora pusiau užrašymo situacijų

Šiemet aš kažkodėl geriau negu ankstesnėse ekspedicijose įsiminiau žmones, su kuriais taip ir neatsidūrėme vadinamosiose tipiškose atlikimo ir užrašymo situacijose, kai tvarkingai įsitaisoma tylesniame trobos kamputyje, į kitą kambarį išnešami garsiai tiksintys laikrodžiai, įjungiama aparatūra, išsidedami užrašai, priešais pasodinamas pateikėjas ir pradedamas iki skausmo pažįstamas ekspedicinis darbas... Šįkart turiu galvoje tuos susitikimus, kai žmogus nesutinka sėsti prieš mikrofoną (o jeigu ir neprieštarauja įrašinėjamas, tai vis dėlto nenori būti „stumdomas“ į svečiui patogesnius kampus) ar stabtelėti prieš fotoaparato objektyvą, neskuba sakyti nei savo vardo, nei amžiaus. Žinoma, Dzūkijoje tokių „pusiau“ susitikimų kur kas mažiau negu, tarkim, Žemaitijoje.

„Nieko nerašyk, taip sau pasišnekėkim“, – kelis kartus girdėjau iš gilyn neįsileidžiančių, bet ir lauk nevarančių pašnekovų. Ta „taip sau pasišnekėkim“ situacija labai įdomi ir netikėta, šiek tiek ekstremali: maksimaliai įtempi dėmesį, klausaisi, ko nors vis perklausi. O paskui kur parugėj ar paežerėj ant nugriuvusio medžio prisėdi ir skubi susirašyti ką tik išgirstas patirtis, tegu ir be žinių apie pateikėjus... Ir čia pat šiek tiek savimi stebiesi: iš kur ta nuojauta, kad ir šito gali kam nors kada nors prireikti?..

Prie mūrinuko su pelargonijomis

Su aštuntą dešimtį įpusėjusia moterim iš Kalvelių kaimo gerą valandą prasėdėjome prie jos mūrinuko, tiksliau, pusės namo, apstatyto vazonėliais su pelargonijomis. Išklausiusi, kas aš tokia ir ko norėčiau, kategoriškai atsisakė būti įrašoma, bet maloniai kvietė atremti į sieną dviratį ir sėstis ant suoliuko po langu. Pasakojo daug, daugiausia – apie gyvenimą tremtyje, Krasnojarsko krašte. Išvežė ją, vienuolikmetę, kartu su mama, kuri buvo nuteista dešimčiai metų lagerio už tai, kad sodyboje slapstėsi partizanai. Mama davusi vyrams švarios patalynės (pasak mano pašnekovės, negi svetimam žmogui duosi kokių skudurų...). Ant paklodės kraštelio buvo gražiai, pagal „senoviškas tradicijas“, išsiuvinėti mamos inicialai. Pagal juos ir susekė paklodės savininkę. Moteris prasitarė, kad iki šiol jaučiasi taip ir nesugrįžusi namo, nors Sibire praleisti metai jau seniai praeityje. Gal dėl to, kad po tremties gimtinėn taip ir nebepateko. Paklausta apie sapnus nusijuokė ir pasakė, kad jai pačiai keista, jog Sibire dar vaikas būdama vis kažkaip „bendrai“ Lietuvą sapnavusi, o pastaraisiais metais nuolatos sapnuose po gimtinę, po tėvų ūkį vaikštanti.

„Dainavom, kaip nedainuosi“ – atsiliepė į klausimą, ar Sibire dainuodavo. Ir ilgai ilgai pasakojo, kaip gera būdavę dainuoti kartu su draugais, su giminėm, tačiau nepaminėjo nė vienos konkrečios dainos, nepaniūniavo nė vieno motyvo...

Angelės Baškienės namelis Gudelių kaime stovi taip arti Lazdijų plento, kad kartais atrodo, jog vilkikai pralėkdami užkabins jį ir nusitemps į Lenkiją. Arba sugriaus, palikdami tik geltonai dažytų lentų krūvelę. Pasikalbėjusios (kiek leido močiutės sveikata ir mano gebėjimas suvokti jos nerišlią artikuliaciją ir trūkinėjančias mintis) apie šventus abrozus, kabančius visuose namo kambariuose, apžiūrėjusios ant televizoriaus pastatytos gipsinės Dievo Motinos basas kojukes, išėjome į kiemą.

Pro Angelės namą, ką tik iš paputnos išlipusi, lėtai ėjo kita močiutė. Judėjo labai sunkiai. Ant lazdos galo užvyniotas maišelis su pirkiniais, kitoje rankoje – pilna rankinė. Benigna – vardą sužinojau tik atsiveikindama. Atsikėlusi į Gudelius iš Buteliūnų kaimo. Susėdom palei kiaurai vėjų pučiamą Angelės malkinę, nes Benigna, net ir už rankos Angelės tempiama, nesutiko eiti vidun. Traukiu aparatą, džiaugiuosi, kad iš ryto įsimečiau porą pakrautų elementų – gal pavyks kokią valandą išsiversti be laidų ir rozečių; puikiai suprantu, kad įrašas pasmerktas prisigerti vos už keliasdešimt metrų pralekiančių vilkikų ir kaip reta tą dieną stipraus vėjo garsų.

Benigna per kokį dešimtį minučių papasakojo visą savo gyvenimą (beje, daugumos aplankytų veisiejiškių dzūkų gebėjimą absoliučiai nuoširdžiai išsipasakoti minėjo ne vienas ekspedicijos dalyvis). Kažkaip simboliškai leitmotyviškai jos monologe nuolat skambėjo tie Buteliūnai... Vieta, kur ji gimė, augo, atrodo, be perstojo dainavo, kur smertelnai nusigėrė daug jos giminės vyrų, kaimynų, kur, pasak Benignos, vykdavę cikri baliai... Gudeliuose gyvenanti atokioj trobelėj su anūkėliu. Benignos sūnus prieš keletą metų sudegė per gaisrą. Užklausta apie sapnus, pratrūko pasakoti, kaip gaisre žuvęs sūnus jai nuolat sapnuodavęsis ir prašydavęs batų, mat laidodami artimieji jam karstan neįdėję avalynės – kojos beveik visai sudegusios...

Mums besišnekant (Angelė net ir prie malkinės buvo rūpestinga šeimininke ir vis ženklais bei ligos tepaliktais pusžodžiais ragino slėptis nuo skersvėjų už malkų) atbėgo juodas šuniukas, o Benigna, trumpam nutraukusi biografinį monologą, pasakė, kad tuojau čia pasirodys jos anūkėlis. Ir tikrai – palei Angelės daržą pamačiau ateinantį vaikinuką. Jis tylėdams linktelėjo galvą, paėmė iš močiutės rankų krepšį su produktais ir nuėjo atgal tuo pačiu keliuku. Benigna apsiašarojusi pasakojo, kad šitas vaikelis – vienintelė jos paguoda. Anūkas patarnaująs kunigui per mišias Šlavantų bažnyčioje, ten pat giedantis. Paminėjusi Šlavantus, Benigna staiga nušvinta: „Vaikeli, aš gi danguj buvau!“ Tas dangus – tai disidento kunigo Juozo Zdebskio laidotuvės. Negalėjusi net poteriauti iš nuostabos, tik žiūrėjusi į didelį būrį susirinkusių kunigų... Paminėjusi, kad kunigas Zdebskis su valdžia cikrai nesutarė, iškart prisiminė kelių partizaniškų dainų nuotrupas. Net ir šalto vėjo blaškomas Benignos balsas skambėjo skardžiai.

Ieškai dainų ir dainininkų – pavartyk knygą!

Atvykus į Veisiejus, dainų kraštą, kirbėjo mintis: ar užsukusi pas žmones dar pajusiu dzūkišką bendravimo gyvumą ir atvirumą, ar klausydamasi dabar skambančių dainų dar išgirsiu ankstesnių tyrinėtojų aprašytą dzūkų dainų melodingumą?

Žinodama, kad šiais laikais liaudies dainos bene dažniau skamba koncertų salėse nei medinėse pirkelėse, nebėgau nuo miesto šurmulio į atokiausią kaimą, bet užėjau į Veisiejų kultūros namus. Kalbėjausi su ten dirbančiomis moterimis, klausinėjau, kada repetuoja kapelos muzikantai ir folkloro ansamblio dainininkai. Kultūros namų darbuotojos man papasakojo apie miestelio renginius ir nusivedė parodyti paežerėje įrengtos klasės po atviru dangumi, kur pavasarį vyksta pamokos, skaitoma poezija. Čia viena iš pašnekovių, Aldona Giedraitienė, sutiko padainuoti. Tokioje gražioje aplinkoje ir susukau pirmąją vaizdo juostelę. Vėliau teko filmuoti įvairiausiomis sąlygomis: užėjus į kalbinamų žmonių namus ar susėdus kieme, taip pat Veisiejų bažnyčioje, Seirijų bibliotekoje, Barčių laisvalaikio salėje, Ricielių muziejuje. Iš lankytų kaimų didžiausią įspūdį paliko ne nykstantis, bet atsinaujinantis Barčių kaimas – ten statomi nauji namai, veikia parduotuvė. Senesni gyventojai pasakojo, kad prieškaryje kaimo jaunimas vaidino komediją „Amerika pirtyje“ ir už surinktus pinigus vidury kaimo pastatė kryžių. Tačiau ir šių laikų jaunimas neapsnūdęs, ir dabar Barčiuose gyvuoja folkloro ansamblis ir dramos būrelis. Laisvalaikio salėje susirinkę „piemenukai“ parodė Sekminių programą, vyresnės merginos dainavo savo kūrybos dainas.

Bet labiausiai nustebau apsilankiusi Veisiejų regioninio parko direkcijoje ir pabendravusi su parko kultūrologe Lina Klimavičiūte. Iš jos gavau dovaną – Lazdijų krašto muziejaus parengtą Lazdijų krašto tradicinės kultūros vertybių sąvadą, kuriame dzūkų dainos ir dainininkai pateikiami kaip didžiausios šio krašto kultūros paveldo vertybės. To dar nebuvo! Ankstesnėse ekspedicijose gaudavau vertingos informacijos iš kultūros darbuotojų, bet kad galėčiau vykti pas dainininkę pasiskaičiusi apie ją knygoje, kad pažinčiau dainininkę, nes jau esu mačiusi išspausdintą jos nuotrauką... Tiek žinių turėjau pirmą kartą. Netrukus paaiškėjo, kad minėtasis sąvadas – ne vienintelis. Kapčiamiesčio Emilijos Pliaterytės muziejus irgi yra išleidęs knygelę Kapčiamiesčio dainininkai. Ją taip pat varčiau džiaugdamasi, domėdamasi ir kartu apgailestaudama, kad visų paminėtų žmonių tikrai nespėsiu aplankyti. Suspėjau nufilmuoti tik kelias gražiabalses dainininkes ir pasiklausyti jų dainuojamų graudžių dainų, kuriomis dzūkai išsiskiria iš kitų regionų.

Teko laimė filmuoti bene daugiausia dainų prisiminusią Oną Smirnovienę iš Petroškų kaimo, nuolat susibėgančias seseris Alesę Lazauskienę ir Zosę Amšiejienę iš Taikūnų kaimo ir ligoms nepasiduodančią Oną Nevulienę iš Šulnelių kaimo. Pagaliau, dvi dienas išsėdėjus prie raštuota lovatiese užtiestos pastarosios dainininkės lovos, apėmė tas susižavėjimo dzūkų dainomis jausmas, apie kurį buvau girdėjusi iš profesorės Jadvygos Čiurlionytės. Prisiminiau jos pasakytus žodžius, kad nors visų regionų dainos ją sudomindavusios savitais melodikos bruožais, tačiau kai dzūkų moterys imdavo dainuoti švelnias, lyriškas, minoriškas dainas, ją apimdavęs didžiausias estetinis pasigėrėjimas.

Taigi ekspedicijai pasibaigus galiu sakyti, kad mano lūkesčiai išsipildė. XXI amžiaus pradžioje ne tik įrašiau įdomių, man negirdėtų romansų variantų, bet dar išgirdau tebeskambant Čiurlionių šeimos mėgtas dainas „Sėdžiu už stalelio“, „Prapuoliau, močiute“, „Oi, žiba žiburėlis“...

Vykdami į ekspedicijas jau nebesitikime išgirsti dar neužrašytų senosios tradicinės tautosakos kūrinių, sutikti dar nerastų dainų ir pasakų karalių ir karalienių, užfiksuoti negirdėtų archajinių tikėjimų. Iš dalies dėl pateikėjų repertuaro skurdėjimo, iš dalies dėl to, kad pasikeitė mūsų pačių požiūriai, prioritetai, lauko tyrimų metu užrašome vis daugiau naujų dalykų – gyvenimo istorijų, pasakojimų, iš knygų ar radijo išmoktų dainų. Tačiau šiaip jau šiuolaikinis darbo metodas vis dar tas pat – įrašinėji viską, ką gauni iš pašnekovo, klausi jo tų dalykų, kurių tikiesi, kaip profesionalas žinodamas regiono ypatumus, ir leidi pokalbiui vykti pusiau spontaniškai, vildamasis, kad taip atsiskleis tai, kas būdingiausia konkretaus žmogaus ar vietovės repertuarui. Kvoti, kol pašnekovas pavargsta ar pritrūksti klausimų. Įrašęs kelis diskus žinai, kad jie neabejotinai patvirtins tegu ir sparčiai nykstančią, mutuojančią, bet vis dar gyvą tradiciją.

Čia pat, sakytum, įprasto darbo metu, patiri daug mažų netikėtumų: nustebina nekasdieniškas pasakotojo balso tembras, sklandžiai, kone literatūriškai dėstomi gyvenimo faktai, nutylėjimai, staigus temos posūkis. Surandi tai, ko visai nesitikėjai. Kad ir šiemet, vaikštant po Veisiejų seniūnijos Barčių kaimą, reikėjo paskubomis pergalvoti įprastą klausimyną, nes pasirodė, kad jo gyventojų ne tiek dainininkų ar pasakotojų, kiek artistų esama. Supranti, jog neprošal būtų turėti po ranka tarpukaryje ir po karo išleistus dramos veikalėlius, būti juos paskaičius, kad pokalbiai su vietiniais savamoksliais aktoriais plėtotųsi turiningai. Deja, esi užkluptas netikėtai. Ne mažiau suglumęs lieki užkalbinęs pakele einantį kaimo šviesuolį. Tu jam klausimą, jis tau – išsyk visą gyvenimą. Ir taip gražiai mintyse sudėtą, kad nebespėji nei klausimų galvoti, nei pasiteirauti, kur čia patogiau būtų įrašą daryti. Taip nustebusios kartu su kolege Auste Nakiene klausėmės barčiškio Albino Liaukonio monologo. Pašmaikštavimai pynėsi pramaišiui su gyvenimo įžvalgomis ir buvo akivaizdu, kad asmeninė patirtis ir literatūrinė erudicija jo sąmonėje gražiai suaugę į vientisą pasaulėvaizdį. Taip gražiai, kad nesistebi ir neabejoji žmogui išsitarus, jog jis nuo 1952 metų kasdien pildąs dienoraštį, kuriame fiksuojąs visus svarbesnius patirtus įvykius ir net oro permainas. Nenorom esi priverstas pripažinti, kad važiuoji iš didmiesčio į kaimą rinkti tautosakos, o randi mažai pažįstamą gyvenimą, ir tas gyvenimas masina labiau nei pavieniai klasika vadinamos tautosakos trupiniai.

Lauko tyrimai teikia galimybę naujoms problemoms bei veiklos nišoms atpažinti. Jau vien dėl ypatingos tautosakos rinkėjo ir pateikėjo susitikimo, bendravimo situacijos. Tai pokalbis dviejų tiesiogiai vienas kitu nesuinteresuotų žmonių. Manipuliuoti, strateguoti situacijas, stengtis pasirodyti geresniam, nei esi – nėra prasmės, nes susitikimai dažnai vienkartiniai. Pateikėjas gal pirmą kartą gyvenime pasakoja neturėdamas noro auklėti, pasiteisinti, įtvirtinti požiūrį ar įsiteikti. Gali būti, kad jo pirmą kartą paprašoma ištarti tai, ką jis pats nuo savęs ilgai slėpė. Tokie pokalbiai abiem pašnekovams tampa gilesnės savianalizės akstinu. Belieka rasti ryžto tokias patirtis paversti tyrimo objektu.