FOLKLORINĖS KULTŪROS PAIEŠKOS ŽIDIKUOSE

Židikų ir jų apylinkių folklorinė situacija. Žemaičių, kaip ir kitų etninių žemių, kultūros tapatumo paieškas ir šiandien sunku įsivaizduoti be gero šio krašto folklorinės tradicijos pažinimo. Juk dar visai neseniai Židikai, kaip ir kiti didesni ar mažesni kaimai bei miesteliai, gyveno ganėtinai uždaro sociumo ne mažiau uždarą bendruomeninį gyvenimą, su aiškiai nusistovėjusiu darbų, švenčių bei pramogų ritmu, su įprastais ir per ištisus dešimtmečius, jei ne šimtmečius, nekintančiais papročiais. Žvelgiant iš jau sukaupto kultūrinio paveldo atskaitos taško, nesunku įžiūrėti kiekvienai apylinkei būdingą, per šeimų kartas einantį, vis kiek iš naujo pagal naujas madas permodeliuojamą folkloro repertuarą. Tokia kolektyvinė kultūrinė tradicija dėl daugybės priežasčių (migracijos ir kitų mūsų gyvenamo laiko iššūkių) tampa nebe aktuali ir vis atkakliau traukiasi į kultūrinį pašalį, užleisdama vietą individualizuotam požiūriui, žmogaus asmeninei kūrybai ir meninei raiškai su plačiu tradicinės kultūros kontekstu. Taigi tą kontekstą ir tenka šiandien ne tik sukaupti, bet dar ir „išsigryninti“ iš plačiu srautu besiliejančios individualios kultūrinės patirties. Židikų krašto žmonėms tokios patirties tikrai netrūksta: užrašyta keli šimtai įvairaus folkloro ir folklorizuotų kūrinių, skaičiuojamų dešimtimis mini diskelių, daug fotografuota, filmuota, su žmonėmis kalbėtasi daug ir apie viską, kitaip sakant, visais šiandien įmanomais būdais mėginta sustabdyti ir išsaugoti ateičiai daugialypės tradicinės kultūros akimirkas. Atliktą ekspedicijos darbą Židikuose galima apibendrinti kaip žvilgsnį iš šalies į folklorinės tradicijos vidų.

Kad ir kokie platūs šiandieninės mūsų folklorinės kultūros barai, vis tiek folkloro tyrėjo akiratyje pirmiausia atsiduria išskirtiniais gabumais apdovanoti, turintys savo gyvenimo filosofiją ir norintys bei gebantys ją perteikti žmonės: muzikuojantys, dainuojantys bei giedantys, pasakojantys. Paprastai, pasibeldus į kelių ar keliolikos kaimo sodybų gyventojų duris, ilgesnis (ne vienkartinis) dialogas užsimezga tik su kai kuriais iš jų. Proga atkreipti dėmesį, jog nors ilgus metus mus labiau domino turtingas ir daugiabriaunis, šimtmečiais ir įvairiais pavidalais tarpęs valstietiškos kultūros paveldas, šiandien folklorinės kultūros laukas gerokai prasiplėtė ir vienodai svarbi visų ir kiekvieno konkrečios bendruomenės nario kultūrinė patirtis. Tad ir bendravome su įvairaus amžiaus ir socialinių sluoksnių atstovais: buvusiais lauko darbininkais, mokytojais, tremtiniais, kultūros darbuotojais, namų šeimininkėmis ir dar kitais žmonėmis. Didžiausią jų dalį sudarė senesnės kartos moterys, kurių įdomios gyvenimo patirtys leidžia giliau ir vispusiškiau pažinti šiuolaikinės kaimo moters pasaulėvoką.

Išsami parsivežtos medžiagos apskaita ir studijos dar laukia ateityje. Tačiau jau dabar džiugina akį vis sunkiau sulasiojama folkloro klasika: įvairių muzikinio folkloro variantų (vien dainų bus arti trijų šimtų), kelios dešimtys sakmių ir kitos tautosakos prozos, vaizdingo žemaitiško šnekėjimo, patarlėmis ir tikėjimais išmarginto teksto pavyzdžių. Kaip leidžia spręsti mūsų susitikimai ir kaip apibendrintai galima teigti, pagrindinis pateikėjas šiandien yra kalbantis žmogus – šiuolaikiško kultūrinio teksto kūrėjas. Vien todėl ekspedicijos dalyviai džiaugėsi, kad sekėsi kalbinti žmones ir nebuvo sunku greitai surasti bendravimo kodą. Antai Židikų miestelyje bendrą dialogą beveik visada kalbintieji patys pradėdavo nuo istorinės žydų temos, kitur – nuo dabarties aptarimo, jaunystės prisiminų ir dar kitų dalykų, kuriuos sunku būtų greitomis ir surūšiuoti: apie gyvenimą, ypač moters, šeimos ir giminės istoriją, jaunystę, sapnus, karą ir pokarį, trėmimus, valandų valandas dalytasi įspūdžiais, kaip ir ką žmonės dirbo, kaip šventes šventė anksčiau ir dabar, dėl ko dainuota ir liūdėta.
Būta susitikimų ir su mažiau bendruomenišku gyventojų sluoksniu, be jokio ryškiau užčiuopiamo kultūrinio intereso, gyvenančių kas sau, suvargusių, nešnekių ir įtarių... Nors apibendrinti visus šios ekspedicijos susitikimus su vietos gyventojais vis tiek tiktų vienos ekspedicijos dalyvės spontaniškai išsprūdusiu vertinimu, čia perfrazuotu iš vienaskaitos į daugiskaitos pirmąjį asmenį: įsimylėjom mes tuos žemaičius, ir tiek. Nuoširdūs, atviri, jaukūs. Trečiąkart ateini – jiems jau esi kaip giminė, net šunys neloja.

Židikų ir jų apylinkių kultūrinio landšafto paieškos. Lankant įvairias Židikų apylinkių vietoves ir kalbantis su dabartiniais jų gyventojais, tikėtasi kuo plačiau pasižvalgyti po šio krašto kultūrinio landšafto panoramą. Tiesiog rūpėjo išryškinti šiandien tebegyvuojančią vienokią ar kitokią refleksiją žodinėje tradicijoje apie gamtos objektus, istorinius paminklus, kultūrai nusipelniusius šio krašto žmones ir apskritai geriau suvokti dabartinį žmogaus požiūrį į aplinką. Poros savaičių pražvalgos minėtu rakursu kultūrinio landšafto didesnės įvairovės lyg ir neatvėrė. Ar nebus tokios situacijos lėmusi geografinė krašto padėtis – mažai vandens telkinių, beveik nėra kalvų, miškingos vietos ir retai, didokais atstumais (7–10 km tarpais) išsidėstę negausūs kaimeliai. Iš jų gyventojų šįsyk šiokios tokios informacijos pavyko gauti tik apie kuo nors išskirtines vietas bei istorinius paminklus. Vietiniai dar pasakoja apie Skliaustės kaime prie mažo upeliuko gulintį akmenį su velnio pėda, užsimenama ir apie netoli šios vietos esantį dar vieną – Plūgo vardą nešiojantį akmenį. Reto atmintyje tebesaugomas padavimas apie Kalčių ežerą, tyvuliuojantį palei pat Latvijos sieną. Dažnam pasakotojui neretai jau sunku atskirti iš tėvų girdėtą ir mokykloje bei spausdintu žodžiu juos pasiekusią informaciją. Kita vertus, ir anksčiau sukauptose Židikų apylinkių folkloro kolekcijose galima aptikti vos vieną kitą reminescenciją apie gamtos objektus, priklausančius mitologiškai ar dar kitaip įprasmintų vietų ratui (pavyzdžiui, žinomi keli padavimų variantai apie Vadagių kaimo piliakalnį). Tarsi pirštųsi išvada, jog, sprendžiant iš šio Žemaitijos kampo gyvosios folklorinės tradicijos, kultūrinis (ypač mitologizuotas) kraštovaizdis vis mažiau domina čia gyvenantį žmogų. Kur kas gyviau prisimenama jau istorine tapusi senoji dvarų kultūra. Nemažai pasakota apie Daubarų, Ritinės dvarus.

Vis dėlto glausta Židikų krašto kultūrinio landšafto apžvalga būtų nepilna be šiuolaikinės religinės kultūros šventviečių. Tirtame plote yra Židikų Šv. Jono Krikštytojo, Pikelių Švč. Trejybės, Ukrinų Šv. Antano Paduviečio, Ylakių Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios. Kiekviena iš jų tarp vietos žmonių turi vis kitokią kultūrinę aurą. Štai XVII amžių menanti savitos medinės architektūros, su įrengtais viduje septyniais altoriais Pikelių bažnytėlė (įtraukta į architektūrinio paveldo registrą) tebėra visų aplinkinių gyventojų, galima spėti, ne vien religinės traukos centras, nors čia ir renkamasi pirmučiausia melstis. Tuo tarpu Židikų bažnyčia, kaip ir pats miestelis, vis dar sklidina tikrų ir laiko pagražintų rašytojos ir pedagogės Šatrijos Raganos gyvenimo ir kūrybos atgarsių. Tiesa, būtina priminti, jog ne vien folklorizuotas pasakojimų versijas, o labiau autentiškais faktais pagrįstą istoriją apie XX a. pradžioje Židikus išgarsinusios rašytojos labdaringą ir šviečiamąją veiklą šiame krašte kur kas paprasčiau išgirsti aplankius miestelyje įsikūrusį jos muziejų ir netoliese koplyčioje esančią kapavietę. Ne tik Mažeikių rajone, bet ir visoje Lietuvoje šiandien Židikai siejami visų pirma su Šatrijos Raganos vardu, apie jį vienaip ar kitaip sukasi ir miestelio kultūrinis gyvenimas (įvairūs mokyklos renginiai, teko girdėti apie numatomą įkurti Židikuose Šatrijos Raganos parką).

Įdomu, kad intensyvaus religinio gyvenimo funkciją atlieka ne tik bažnyčios, bet ir mažosios šių laikų Žemaitijos šventvietės – vietinių meistrų iki dabar statomos koplytėlės. Prie jų, pavyzdžiui, kaip ir prie Vižančių (Ylakių seniūnija) kaime esančios koplytėlės, kasmet visą mėnesį vakarais susirenka po 15–20 žmonių giedoti gegužinių giesmių. Kartais gegužinių pamaldų vieta tampa ir iš užmaršties prikeliami žmonių vadinami maro kapeliai. Verta šia proga pridurti ir kitus iš ekspedicijos parsivežtus religinės tradicijos įspūdžius. Nebus daug apsirikta teigiant, kad gerokai aukštesnį statusą nei dainavimas šiandien čia pristatomoje Žemaitijos teritorijoje turi kaip tik kalnų ir kitų religinių giesmių giedojimas. Kaip teko patirti, vietiniai giesmių entuziastai aktyviai buriasi bendroms giesmėms ne tik per budynes, bet ir per adventą, gavėnią, taip pat minėtoms gegužinėms pamaldoms, ne vieno buvo užsiminta net apie giedojimą vienumoje, kai žmogus gieda pats sau. Savotiška šiuolaikinio religingumo apraiška galima laikyti ir dar vieną tradicine šventviete tampančią vietą – kapines. Didžiulės Ylakių kapinės su beveik prie kiekvieno kapo pastatytais įvairių formų, stilių ir spalvų suolais kuria savitą erdvę. Ir tik specialiai pasidomėjus paaiškėjo, kad suolai reikalingi prisėsti per kapinių koplyčioje laikomas mišias. Be to, kaip vieningai teigė paklaustieji, čia juk ateinama kelioms valandoms, prie kapo dažnai susitinka visa giminė, čia reikia ir pabūti, ir daug ką prisiminti bei apmąstyti. Apskritai čia pristatomo mūsų tirto krašto religinė kultūra su ryškia liaudies dvasia verta atskirų studijų.

Bronė Stundžienė