FOLKLORO TYRIMAI ŽARĖNŲ KRAŠTE
2005 metų liepos 12–21 dienomis Žarėnų seniūnijai priklausančiose apylinkėse (Telšių aps.) įvyko antroji Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tautosakos rinkimo ekspedicija, remiama pagal Valstybinio mokslo ir studijų fondo tarpinstitutinę programą „Regioniniai folkloro ir tarmių tyrimai: Vakarų Lietuva“.
Šiai seniūnijai priklauso pats Žarėnų miestelis (601 gyv.), 32 kaimai, iš jų didesni: Kegų k. (175 gyv.), Feliksavo k. (90 gyv.) ir Girkantiškės k. (72 gyv.). Kaip parodė ir mūsų lauko tyrimai, dauguma mažesnių kaimelių yra beveik ištuštėję, gyvenamų sodybų galima užeiti vos vieną kitą. Nemaža dalis namų yra tapę miestiečių vasarvietėmis. Turistus čia atvykti vilioja Saloto, Didoko, Ilgio ežerai, dideli miškai, tarp jų į šiaurę nuo Žarėnų prasidedantys Dievo Krėslo miškai, Plinijos piliakalnis bei Kegų pilkapiai. Šiandien Žarėnai ramus ir tylus miestelis su bažnyčia, pora krautuvėlių ir miestelio centre dar iš sovietmečio laikų stovinčiais kultūros namais. Kaip tik jų antrajame aukšte ir įsikūrė ekspedicijos dalyviai, visą buvimo laiką jautę malonią šeimininkų globą.
Ekspedicijos dalyviai tradiciškai kėlė kelis lauko tyrimų tikslus. Buvo siekiama toliau kaupti šiuolaikinį žemaičių folklorą ir mėginti nustatyti, kokias folklorinio, mitinio bei religinio pasaulėvaizdžio dominantes galima užčiuopti dabartinėje žemaičių tradicinėje kultūroje; stebėti tradicinių žanrų kaitą ir pastovumą, senųjų nykimą ir naujų atsiradimą. Pirmiausia dirbta su Žarėnų seniūnijos kultūros darbuotojų rekomenduotais tradicinės kultūros žinovais, kartu stengiantis neaplenkti nė vieno „eilinio“ pateikėjo. Gerą atmintį turintys žmonės buvo klausinėjami visų tautosakos žanrų kūrinių, nevengta fiksuoti pasikartojančių kūrinių, t. y. to paties tipo variantų. Tautosakos kontekstui išryškinti domėtasi populiarių kūrinių gyvavimo kontekstu, įvairiomis etnologinio pobūdžio detalėmis.
Kaip rodo atlikti tyrimai, senasis tradicinis folkloras gyvas tik pasyvioje žmonių atmintyje ir beveik nebeturi natūralios gyvavimo terpės: nuolatos mažėja bendruomenę telkiančių susiėjimų, šeimos šventės vis dažniau užsidaro artimiausių jos narių rate. Aplink Žarėnus esančiose vietovėse nepavyko aptikti jokio folkloro ansamblio. Apie dainuojančius žmones buvo kalbama tik kaip apie bažnytinio choro dalyvius (tirtoje zonoje yra viena – Žarėnų Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčia). Galima net pagrįstai teigti, kad Žarėnų apylinkėse pastaraisiais metais dėl įvairių socialinių ir ekonominių aplinkybių bendruomeninis gyvenimas yra visiškai apmiręs. Net pasakodami apie vestuves ar apie žemaičiams įprastą Užgavėnių tradiciją, žarėniškiai buvo labiau linkę kalbėti ne tiek apie dabartį, t. y. šiandieninius šių švenčių papročius, kiek dalytis prisiminimais iš kelių dešimtmečių praeities. Dažnas pateikėjas mielai grįždavo į savo jaunystės laikus, pasakojo apie ano meto gyvenimą, o paprašytas noriai atnešdavo parodyti šeimos albumus.
Per ekspediciją buvo užrašyta 500 senojo ir vėlyvojo klodo dainų, giesmių, ratelių, per 310 tautosakinių prozos kūrinių, žmonių gyvenimą ir pasaulėjautą atspindinčių pasakojimų, arti 50 smulkiosios tautosakos bei kitų mažosios tautosakos formos kūrinėlių, įvairių tikėjimų, 56 instrumentinės muzikos pavyzdžiai, parsivežta virš 800 nuotraukų.
Iš daugumos Žarėnų krašto pateikėjų užrašyta po kelis ar keliolika tautosakos vienetų. Tik nedaugelis iš jų išsiskyrė, pavyzdžiui, dainų repertuaro gausumu. Minėtini dainininkai: Stasė Rapalienė iš Žarėnų, seserys Elena Labžentienė, Agnieška Jančiauskytė ir jų brolis Justinas Jančiauskis iš Vismaldų, Vanda ir Vladas Steponavičiai iš Feliksavo, Zita Bagočienė ir Stefa Rekašienė iš Kegų kaimo. Talentingų pasakotojų kategorijai priskirtini šie pateikėjai: Stasė Gramalaitė iš Žarėnų, Stefanija Karbauskaitė iš Vertininkų, Bronius Binza iš Pluotinės, Ona Ragauskienė, Kazimieras ir Zofija Leščiauskai iš Akmenskinės kaimo.
Lauko tyrimus vykdė Instituto darbuotojai: doc. dr. Bronė Stundžienė, dr. Rūta Žarskienė, dr. Austė Nakienė, dr. Vita Ivanauskaitė, dr. Jurgita Ūsaitytė, dr. Vilma Daugirdaitė, Irena Žilienė, Mindaugas Karčemarskas, Vincas Gumuliauskas, taip pat Laima Proškutė, Aurimas Venskūnas (tautosakos rinkėjai iš Vytauto Didžiojo universiteto).
Dar keletas apibendrinamųjų pastabų apie šiųmetinių lauko tyrimų pirminius rezultatus. Kaip dažniausiai būna, daugiausia užrašyta dainuojamosios tautosakos. Joje šįkart aiškiai vyrauja naujoviško tipo dainos, nors tikrai stebėtinai nemažai užfiksuota ir senojo dainų repertuaro variantų (vestuvinių, meilės, karinių-istorinių ir kt.). Atskiro dėmesio vertas žemaičių pasakojamosios tautosakos repertuaras. Iš esmės gerai išlaikytas žarėniškių naratyvų klodas leidžia užčiuopti mitinės mąstysenos tąsą, išskirti ypač ryškius senosios pasaulėjautos reliktus, sumišusius su krikščioniškąja ideologija. Prakalbintas net ir vidutinio lygio pasakotojas šiandien vis dar be vargo porina mitologines sakmes apie velnius, kaukus, laumes, degančius pinigus, baidymus ir kitus mitinėje erdvėje nutinkančius dalykus, apie pasaulio pradžioje vykusią jo kūrimo istoriją (etiologinės sakmės). Dar lengviau kai kurie žmonės leidžiasi kalbinami apie tikėjimus ir netikėjimus, būrimus, sapnus, pranašystes ir kitus vis dar mistiškai ir paslaptingai atrodančius ir kiekvieną jaudinančius dalykus.
Kad ir kaip keistai atrodytų, trečio tūkstantmečio pradžia Žemaitijos kaimuose bei miesteliuose vis dar sudaro palankias sąlygas stebėti ir tirti, kokį poveikį ir kaip ikikrikščioniškais laikais susiformavusiems siužetams daro krikščioniška ideologija. Ne mažiau įdomus visos sakytinės tautosakos kontekstas, verčiantis aiškintis, kokie žmonės ir kodėl tebepasakoja (arba nebepasakoja) mitologinę pasaulėžiūrą atspindinčius siužetus. Pastarųjų metų tautosakos ekspedicijų patirtis verčia pakoreguoti ir seniai nusistovėjusias folkloristų tyrimų kryptis, t. y. ne tik didinti tautosakos kūrinių ir jų variantų sankaupas, bet kur kas aktyviau studijuoti plačias tautosakos, mitologijos veikmės ir egzistavimo erdves. Tyrimų prioritetu turėtų tapti iš esmės visas – tautosakos istorinio paveldo ir šiandien aktyviai veikiančių jos formų – kultūrinis kontekstas.
Bronė Stundžienė
© 2006 LLTI