Žarėnų laidotuvių papročiai

Tuo metu, kai Žarėnuose buvo apsistoję tautosakos rinkimo ekspedicijos dalyviai, miestelyje įvyko net kelios laidotuvės. Kaip ir buvo galima tikėtis, miestelis aprimo, mirusiųjų giminės ir kaimynai nenorėjo nei groti, nei dainuoti. Susitikimus su dainininkais ir muzikantais teko atidėti vėlesniam laikui, tačiau buvo galima stebėti laidotuves, įrašyti giesmes ir nufotografuoti laidotuvių eisenas.

Sklaidant liaudies tikėjimų rinkinius, teko užtikti pastebėjimų, jog mirus žmogui pradeda kaukti šunys. Ekspedicijoje paaiškėjo, kad taip yra iš tiesų. Vieną naktį negalėjome užmigti, nes iš visų pusių kaukė šunys, o rytą atėjo žinia, kad mirė žmogus. Kitą naktį vėl girdėjosi kaukimas. Manėme, kad  šunys nebeturėtų kaukti, nes apie mirtį jau buvo pranešta. Tačiau rytą sužinojome, kad numirė kitas žmogus...

Teko stebėti ir iškilmingas, ir kuklias laidotuves, šie liūdni įvykiai buvo stipriausi ekspedicijoje patirti išgyvenimai. Laidotuvėse dalyvauja beveik visa miestelio bendruomenė (toks bendruomeniškumas labiausiai ir domina tautosakos tyrinėtojus), kiekvienas atsisveikina su mirusiu kaip galėdamas: atneša vainiką, budi prie karsto, pasimeldžia bažnyčioje ar nulydi į kapus. Moterys ypač rūpinasi, kad laidotuvės būtų kuo gražesnės: degtų žvakės, būtų tvarkingai sudėti vainikai, įprasta tvarka išsirikiuotų visi eisenos dalyviai.

Kalbantis su žmonėmis, pavyko sužinoti, kad anksčiau visus žarėniškius palydėdavę senieji giedoriai, giedodavę „Kalnus“. Bet prieš keletą metų imta kviesti giedotojus ir muzikantus iš Telšių – savotiškus gedulingos muzikos profesionalus. Jie gerai moka giesmes, atvyksta vilkėdami baltus marškinius ir juodus kostiumus ir atsiveža reikalingus instrumentus: varinius pučiamuosius ir elektrinius vargonėlius. 

Savitų bruožų Žarėnų laidotuvėms suteikė raštuoti audiniai, kuriais buvo papuoštos šarvojimo patalpos sienos ir uždengtas šarvojimo stalas. Gražiai ir iškilmingai atrodė lininiais rankšluosčiais apjuosti karsto nešėjai. Tačiau laidotuvių vainikai ir puokštės lokaliniais bruožais nepasižymėjo, jie buvo tokie kaip ir kitur Lietuvoje, sukurti miesto gėlininkių. Stebint laidotuves, matėsi, kad Žarėnai  netoli Telšių, ir miestelio žmonių laidotuvių rūpesčius vis dažniau perima sunkią valandą padėti pasirengusios laidojimo firmos.

Žarėnuose yra dvejos kapinės. Vaikštant po senąsias kapines, galima aptikti įmantriai nukaltų kryžių su žemaitiškais užrašais taip pat ir apsamanojusių akmeninių paminklų. Naujosiose esama įspūdingų šiuolaikinių antkapių. Visur kapai sutvarkyti ir prižiūrėti, tačiau kapų puošyba labai įvairi: ant vieno kapo žydi tradicinės darželių gėlės, šalia kryžiaus linguoja smidras, o kitas kapas nuklotas ryškiai žalia plastmasine žole ir apkaišytas dirbtinėmis gėlėmis. 

Austė Nakienė