ŠVENČIONIŲ ERDVĖS (LAISVĖ STEBĖTI IR MATYTI)

Pirmiausia norėčiau padėkoti Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto folkloristams, pavasarį, tuomet dar būsimos folkloro tyrimų ekspedicijos Švenčionyse vizijoje regėjusiems ir dailininko vaidmenį šiame projekte, tad nusprendusiems, kad verta kai ką paaukoti (vakaronių rimtį, papildomus kelionių kilometrus ir kt.) dėl eksperimento – kaip pakviestas dailininkas, tai yra aš, gebėsiu pritapti prie veržlaus tautosakininkų kolektyvo, gal dar tikėtasi, kad mano vizualiniai stebėjimai ir meninės kūrybos darbai savitai papildys mokslinės veiklos rezultatus.

Švenčionių kraštas man buvo beveik nepažįstamas. Kartą kitą teko važiuoti Vilniaus–Ignalinos plentu, ir tiek. Kelionei, vyksiančiai birželio pradžioje, ruošiausi naršydamas internetą, atsivertęs žemėlapius, Broniaus Kviklio „Mūsų Lietuva“ pirmąjį tomą ir pirmąjį kultūros paminklų enciklopedijos tomą „Rytų Lietuva“. Prisiskaitęs susimąsčiau: gal Švenčionių krašte yra koks įstabus kalnas, nuo kurio viršūnės matyti visa Lietuva? Pasirodo, Švenčionių apskrityje gimė, mokėsi du didieji Lietuvą pasakoję žmonės – etnologė Pranė Dundulienė ir keliautojas, geografas Česlovas Kudaba. Kadaise čia gyveno ir knygų „Lietuva, jos senovės paminklai, buitis ir papročiai“ (1846), „Žemaičių žemės prisiminimai“ (1842), „Lietuvių liaudies priežodžiai“ (1840) autorius žemaitis Liudvikas Adomas Jucevičius. Jų pratarmėje pažymėta: „Rašau Švenčionyse, 1839 m. balandžio 25 d.“ XIX amžiuje Švenčionių krašte pilkapynus kasinėjo archeologas, kraštotyrininkas, literatas Adomas Honoris Kirkoras, Cirkliškio dvare lankėsi istorikas Joachimas Lelevelis, dailininkas Jonas Rustemas. Krašto paribius tyrė 1857 metais ekspediciją Neries upe surengęs lietuvių mokslininkas grafas Konstantinas Tiškevičius.

Beveik prieš du šimtus metų –1812-aisiais – vykdydamas karinį „projektą“ Švenčionyse lankėsi ir Napoleonas, o kartu su juo ir tūkstančiai smalsių užsieniečių, daugiausia prancūzų. Juos galime laikyti pirmaisiais šio krašto „turistais“. Dabar ta pačia kryptimi skuba vilniečių poilsiautojų armijos – Švenčionių rajone yra net 289 ežerai, teka puikioji Žeimena, žaliuoja grybų, uogų dosnūs Pabradės bei Švenčionėlių miškai, malonių kupina Labanoro giria.

Mane, kaip akvarelininką, žinoma, labiausiai traukia vandenų erdvės. Savo laiką ekspedicijoje galėčiau suskirstyti taip: diena prie Kamajos upės Adutiškyje, kita – su Žeimena Švenčionėliuose, dienos Kretuono, Kretuonykščio, Vajuonio, Kančiogino ežerų globoje, prie Kūnos ežerėlio Naujojo Strūnaičio apylinkėse ir paskutinė – Adelės, Švento (Rakštelinio), Miškinio vaizdingoje draugėje.

Tik atvykęs dar užklydau ir į Cirkliškio dvaro parką, žvalgiausi po Perkūnkalnį, radau bevardį ežerėlį, kurį sau pavadinau Ratykščiu. Girdėjau, esą ežeras neturi vardo tol, kol jo kas nors neištaria. Mūsų padavimai tarsi perspėja: turi teisę spėti, suteikti vandenims vardą, bet žinok, tikslus, taigi ir kūrybiškas, žodis gali sukelti nelauktų padarinių – naują ežerioką nuleisti iš debesų, jį aukštyn pakelti arba ūžt! ir pernešti su visomis žuvimis į kitą vietą. Tapydamas svarsčiau: o ar plastinis ežero pažinimas, jo dvasios, reginių sklaidos pagava, perteikimas pieštukais, spalvomis popieriuje, drobėje gali bent ką sujudinti?

Kad pavyktų taip „išprovokuoti“ ežerą, upelį ar piliakalnį, bent dalelę jų dvasios išreikšti, perkelti į kitą dimensiją, visada atlieku maginį, bet kartu visai praktišką veiksmą – vandenį akvarelei lieti semiu tik iš to ežero, upės, upokšnio, šaltinio, pelkutės ar šulinio, kur tuo metu esu ir rengiuosi tapyti kraštovaizdžio motyvus. Manau, kad plenere, tiesiogiai stebint ir būnant konkrečiame peizaže, jaučiant, išgyvenant tą aplinką, kontempliuojant kultūrinį, gamtinį, istorinį gausmą, gaubiantį tą kraštą, plastinio meno kūrinyje galima ne tik sėkmingai perteikti realų vaizdą ar pademonstruoti savitą meninį matymą, bet ir įausti tai, kas įžvelgiama tik intuityviai, vidine rega.

Stebėti, škicuoti kasdienybės akimirkas galima bet kur, įdomiausia – autobusų stotyse, oro uostų išvykimo salėse. Tačiau jei pasirenki Lietuvos kraštovaizdžių autentiką, įspūdžius gamtos prieglobstyje, regi jau ne tik šios dienos atšvaitus, sakyčiau, įsiklausai, suvoki, kaip erdvę – miškus ir ežerus, žemę, sodybas, sodus – sau pasakojo, išgyveno čia įsikūrę žmonės. Pajausti tą senbuvių gyvenimo kūrybos ryžtą, galimybė dalyvauti, pratęsti šį slaptingą pasakojimą, manau, yra didžiausias tyrėjo klausymosi, matymo laimėjimas.

Savaip tapybą atvirame ore veikia gamta. Lietus, dulksna, rūkas, saulės kaitra, vakaro vėsa – nuo visų šių ir kitų reiškinių priklauso, kaip akvarelė liejasi, susigeria į popierių vanduo, kaip ilgai džiūsta potėpiai, kaip jungiasi spalvos. Matyt, akvarelėje lieka ir nematomų pėdsakų – vėjo atneštų žiedadulkių, smiltelių, kvapų. Kūrybines valandas gamtinėje aplinkoje „paįvairina“, naujų įspūdžių suteikia ir šalutiniai dailininką veikiantys dalykai, pavyzdžiui, uodų debesys, iš kažkur išdygę žiūrovai, pašnekovai ar netikėtos permainos kraštovaizdyje.

Tapant plenere, kūrybinei sėkmei didelę įtaką turi ir dailininko gebėjimas rasti tinkamą motyvą, pasirinkti žiūrėjimo tašką.

Žvelgdamas nuo Kančioginą supančių kalvų, sukūriau keletą akvarelių, tačiau rezultatu likau nepatenkintas – jos man pasirodė pernelyg ekspresyvios, atšiaurios. Jau būdamas Vilniuje pasidomėjau, ką apie šias apylinkes rašė Č. Kudaba leidinyje „Švenčionių rajonas“. Paguodė jo pastebėjimas: „Kančiogino ežero grožis truputį šaltokas.“ Tokia profesoriaus, Švenčionių krašto žinovo pastaba man buvo tarsi savotiškas įvertinimas: gal vis dėlto atspėjau Kančiogino esybę – jis, nors ir vaizdus, bet kažkuo rūstus, tarsi nutolęs, uždaras. Toliau autoriaus rašoma: „Padavime pasakojama, kad šioje vietoje stovėjęs didelis miestas, kurio pietinis pakraštys siekęs Stoniūnus ir net Stanislavavą. Miestas kiaurai prasmegęs, liko tik maža dalelė – dabar Kančiogino kaimas. Su rūmais, bažnyčiomis anas didmiestis esąs po žeme, po išsiliejusiu ežeru. Pasakotojai priduria, jog neseniai gyvenę senų žmonių, turėjusių tame mieste išrašytus metrikus...“ (Česlovas Kudaba. Švenčionių rajonas, Vilnius, 1983, p. 32.) Ši legenda praskleidžia paslaptį, kodėl čia bažnyčios sala, kodėl toks įtampos kupinas ežero vardas.

Reškutėnų ir Rėkučių erdvė tarp trijų ežerų (Kretuono, Vajuonio, Kretuonykščio) yra tarsi pusiasalis, apsuptas dar ir pelkių, girių, upelių. Į šį tarpuežerį patogiai atvažiuoti galima vieninteliu vieškeliu, vedančiu nuo Raudonės kryžkelės. Man pasirodė, kad šio uždaro kampelio žymuo – švelnus liūdesys. Abiejuose kaimuose iškilę 1930 metais statyti obeliskai Vytautui Didžiajam – tai paminklai ir Nepriklausomai Lietuvai. Šio krašto žmonės ypač skaudžiai išgyveno 1920–1939 metų atskirtį nuo Lietuvos. O gal ir praamžių senovė suteikia šiai erdvei ilgesio spalvų? Lygiagrečiai su Reškutėnais ir Rėkučiais lyg požemių kaimai Kretuono paežerėje pabirę archeologų rastos akmens ir geležies amžiaus gyvenvietės. Milžiniškas Reškutėnų Vytauto obeliskas, stūksantis prie vieškelio, tarsi kokia ašis, jungianti dabartį ir senovę, žemę ir dangų. Čia susidaro keista erdvinė sankryža: paminklo papėdėje kertasi ir dvi horizontalios juostos – vieškelis, nuklystantis į Palūšės miškus, ir Žaugėdos upelis, nešantis vandenis iš Kretuonykščio, kurie vėliau, pasitaškę gretimuose ežeruose, pasiekia Žeimeną, Nerį, Nemuną.

Mano kelionės nebuvo vien susimirksėjimas su ežerų apverstom padangėm (tai tas dangus, kuris atsispindi ramiuose vėjo nepašiauštuose vandenų paviršiuose). Braidžiojau ir po žemės želmenų debesijas – viksvynus, žemuogynus, smilgų ir kmynų atšlaites. Tik pėsčias keliautojas pamatys, Č. Kudabos žodžiais tariant, nuostabias „kalvų bangas“, pastebės saulės šviesoje spalvų dėmėmis žėrinčias žolynų jūras. Ant vienos tokios bangos atsistojęs žvalgiausi. Tolumose, rodos, neliko nieko materialaus, debesų šešėliai krintantys žemėn raiškesni nei balto kelio rėžis, ežero mėlis, tirpstantys miškų kontūrai. Kalvos viršūnėje susivokiau – taigi šio krašto vaistažolių rinkimo, uogavimo, grybavimo, žvejybos tradicijos trunka tūkstančius metų. Tuo besiverčiantys žmonės yra tikri žiniuonys, menininkai. Nesunku įsivaizduoti, kaip meiliai vaistažolių rinkėja sklaido pamiškių žolynus, skainioja žiedus, lapus, stiebelius, paskui juos rūšiuoja, riša į puokšteles. Žolininkės namai – lyg parodų salė – čia kasdien vyksta šiuolaikinio meno performansai, barstomos, sklaidomos pavėsyje džiovinamos mėtos, pelynai, piestoje grūdami vaistažolių mišiniai, ruošiantis turgun, į krepšius kaišomi stiklainiai, ryšuliukai, žolių kuokštai. Prisiminiau ir Kretuonių kaime, Antano Tijūnėlio sodyboje, namų muziejų įkūrusios Genovaitės Tijūnėlytės-Terlikovskos pasakojimus, rodytus tėvo ir senelio žvejybos įrankius. Vieni skirti vasarai, kiti – žuvims vilioti žiemą ant ledo. Viskas savo darbo, net liejimo formos blizgėms gaminti. Kuo ne juvelyrų pramanai? O kur dar žvejybos apeigos, orų spėjimai, meškeriojimo nuotykių istorijos... – tai jau įvairių menų jungtys.

Tąkart, kalvos viršūnėje, pasijaučiau ir aš žolininku, uogautoju, žveju...

Vertindamas Švenčionių krašte savo sukurtus darbus, manau, kad šviesiąją, džiugiąją krašto dvasią geriausiai pavyko perteikti paskutinėse ekspedicijos metu sukurtose akvarelėse – „Miškinio ežero padangė“ ir „Rakštelių piliakalnis“. Kaip tik šiuose darbuose ir sutelkta tų dienų klajonių po šį kraštą matymo patirtis.