LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTO EKSPEDICIJOS RYTŲ LIETUVOJE

Pirmąsias dvi 2009 ir 2010 metų vasarų savaites Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto folkloristai tradiciškai praleido ekspedicijose. Abi jos vyko rytų Lietuvoje, Ignalinos ir Švenčionių rajonuose.

2009 metais Ignalinos krašte vykusios ekspedicijos metu daugiausia darbavomės Aukštaitijos nacionaliniam parkui priklausančiose vietovėse: Meironyse, Strigailiškyje, Ginučiuose, Grikapelėje, Vidiškėse, Sabališkėje, Dindose, Bėčiūnuose, Žydeliuose ir daugelyje kitų kaimų. Gyvenome Palūšėje, kur galėjome jaustis rytais palydimi, o vakarais sutinkami per visą akių plotą raibuliuojančio Lūšio ežero ir ant kalno švieste šviečiančios bažnytėlės. Gerokai kitaip atrodė mūsų laikino apsistojimo vieta 2010 metų vasarą Švenčionyse. Apsigyvenę pačiame miesto centre (juokavome, kad šitaip artėjame prie ateityje numatomų ir seniai pribrendusių folkloro tyrimų miestietiškose erdvėse) esančiuose svečių namuose, kiekvieną rytą mašinomis, dviračiais ir pėsčiomis pasklisdavome po apylinkes visais platesniais iš miesto vedančiais keliais Adutiškio, Švenčionėlių, Naujojo Strūnaičio, Reškutėnų, Kaltanėnų ir daugybės pakeliui esančių kaimelių link. Tiek vienoje, tiek kitoje ekspedicijoje darbavosi gausus ir spalvingas bendraminčių būrys, ir ne tik folkloristų.

Ekspedicijos dalyviai

Ekspedicijų rytų Lietuvoje veiklos krypties ieškojome pasitelkdami sutartinai pasirinktą nuostatą: bendraujant su pateikėjais, kiek įmanoma atidžiau įsiklausyti ir įsižiūrėti į konkrečioje vietoje konkrečiu laiku su mumis bendraujančio, mums pasakojančio žmogaus pasaulį, fiksuoti jį atspindinčius naratyvus su visais atsiveriančiais ar tik vos vos prasiveriančiais tradicinių laikysenų ir gestų, gyvenamosios (šeimyninės, socialinės, kraštovaizdinės...) aplinkos kontekstais, kuriuos vis dažniau savo tyrimuose pasitelkiame jau ne kaip „papildomus duomenis“ apie folkloro sklaidą ar kaitą, o kaip neatsiejamą integralią jo dalį. Patikimesnį pagrindą tokiai tiriamajai krypčiai davė gerokai paplatėjęs 2010 m. ekspedicijos mokslinis kontekstas – ji organizuota kaip LLTI folkloristų vykdomo mokslinio projekto „Homo narrans: folklorinės atminties tyrimai“ dalis (projektas vykdomas 2010–2012 m., jam vadovauja doc. dr. Bronė Stundžienė, finansuoja Lietuvos mokslo taryba).

Keli tūkstančiai pačių įvairiausių iš ekspedicijų parsivežtų folkloro kūrinių, kuriuos užrašėme aplankę ne vieną dešimtį rytų aukštaičių, jau pakeliui į Lietuvių tautosakos rankraštyną, ten juos galės rasti visi besidomintys šiuolaikiniu rytų Lietuvos kultūriniu kraštovaizdžiu. Šią medžiagą subtiliai papildo bene visus gražiausius ir įspūdingiausius Švenčionių krašto gamtos kampelius (ypač ežerus) ir kultūros paminklus suspėjusio aplankyti ir įamžinti dailininko Kęstučio Šiaulyčio akvarelės. Tačiau iš ekspedicijų, kaip ir kaskart, parsivežėme ne tik garso įrašus, nuotraukas, filmuotą medžiagą ar rankraščių kopijas. Parsivežėme ir daugybę prisiminimų, klausimų, temų diskusijoms ir idėjų naujiems darbams. Išsamiai apie mūsų darbus 2009 m. ekspedicijoje rašoma „Tautosakos darbų“ 38-ajame tome publikuotame Vilmos Daugirdaitės straipsnyje „Pasižvalgymai po folklorinę atmintį ir dabartį“. 40-ajame to paties leidinio tome esančiame Linos Būgienės straipsnyje „Rytų Lietuvos kultūrinė tradicija: keli užkalbėtojo paveikslo bruožai“ pristatoma tirtam regionui itin būdinga žadėjimo tradicija, o skyriuje Ekspedicijų patirtis 2010 m. ekspedicijos Švenčionių rajone dalyviai dalijasi savo įspūdžiais.