Šioje interneto svetainėje mūsų tirto rytų Lietuvos krašto sakytinę tradiciją pristato pats pasakojantis žmogus – prisimenantis praeitį, besidžiaugiantis ar besiguodžiantis dabartimi, susirūpinęs dėl ateities. Garso įrašais siekiama pristatyti užrašytų naratyvų ryškesnes, ypač šiam kraštui ir dabarties situacijai būdingas folklorinės kultūros tendencijas.
Tikriausiai nebus suklysta teigiant, kad bene dažniausiai pokalbiai su pateikėjais sukosi apie ryškia šio krašto savastimi laikytinus tikėjimus: vienais atvejais tikėjimus atkuriantys naratyvai mums pasakoti kaip aktuali folklorinė dabartis, kitais – tikėjimų išsklaidos grindžiamos jų neigimu. Tirtame regione ryškesnė nei kitur tradiciniam folklorui būdinga magija grindžiamų tikėjimų terpė neatsiejama ir nuo čia dar tokios gajos kalbėjimo, arba žadėjimo, tradicijos.
Polinkis į mitologizavimą užčiuopiamas ne tik per senąją pasaulėžiūrą reprezentuojančius tikėjimus. Ryškiu mitologiniu atspalviu pažymėtos ir kasdienybės „pragmatikoje“ vartojamos sakramentalijos: verba, šventos Agotos duona, šventintas vanduo ar šventinta druska, šventas paveikslas. Archaika vis dar sušmėžuoja ir prisiminimuose apie bendruomeninį gyvenimą, nors senųjų papročių gyvavimo terpė jau sunykusi; bet, pavyzdžiui, draudimai nėščiajai neretai dar liudijami asmenine kalbintų moterų patirtimi.
Dabartinio žmogaus pasaulėvokoje pasireiškiantį folkloriškumą ne vienas bandėme užgriebti ir per sakytinės tautosakos klasikos „inventorizaciją“. Tačiau užrašyta medžiaga kalba pastarosios nenaudai. Retai užrašoma mitologinė sakmė, dar rečiau – pasaka. Dabar, anot vienos pateikėjos, žmogui aktualesnės pasakos, kurios „iš gyvenima pasdara“. Gausioje ekspedicijos medžiagoje turbūt sunkiausiai apčiuopiami smulkieji žanrai, pabirę įvairaus pobūdžio tekstuose. Bet ir jų vis dar „prisigaudome“ – gražių, retų, kartais ir negirdėtų, kaip ir keletas šioje svetainėje skelbiamų pavyzdžių.
2009 m. vasarą senoviniame Bėčiūnų kaime, supamame ežerų ežeriukų, dar sugriebta saujelė kraštovaizdį reprezentuojančių padavimų, tačiau ir ši medžiaga patvirtina jau išryškėjusį dėsningumą: nuseko ir baigia užakti ir ežeriukų akys, ir gyva tautosakos klasikos versmė. O prisiminti klasikiniai kūriniai neretai kalbinamo žmogaus mintį stumteli šiandienos kraštovaizdžio aktualijų linkme. Kita vertus, kaip iliustruoja šiuolaikinę pasakojančio žmogaus gyvenimo kasdienybę atskleidžiantys naratyvai, pasakodamas apie nūdieną dažnas neatsiplėšia nuo praeities: nuo to, kas matyta, girdėta, patirta... Vis dažniau žmonės tą patirtį ir popieriuje išdėstyti bando, vaikams ir vaikaičiams praeitį menančias realijas kaupia, tą gražiai reprezentuoja šiemet kolegei Aušrai Žičkienei vieno senolio patikėtas lagaminas, talpinantis visą jo gyvenimo patirtį ir išmintį, išrašytą popieriuje...
Tiksliai nusakyti ar vienetais suskaičiuoti garso įrašuose užfiksuotą daugiasluoksnę kultūrinę informaciją ar parsivežto lagamino turinį neįmanu – nei žanriškai, nei temiškai, nei dar kitaip. Fiksuota viskas: sakytinės tautosakos skalė rėpia įvairius žanrus – nuo patarlės iki stebuklinės pasakos, per asmeninę žmonių patirtį ir prisiminimus prabyla turtinga krašto istorija, atsiskleidžia žmogaus pasaulėjauta ir pasaulėvoka, formuota įvairių istorinių pervartų, bet vis dar maitinama ryškaus mitologinio podirvio. Gražus derlius surinktas Lietuvių tautosakos archyvui, iš ten medžiaga pateks į folkloro šaltinių sąvadus, bus įtraukiama į mokslinius tyrimus, kurių iš šiandien užčiuopiamų naujų folklorinės kultūros raiškų jau esama.