Apibendrinant 2010 m. lauko tyrimų rezultatus, norisi pažymėti, kad, ko gero, iki šiol nei vienoje ekspedicijoje nepavyko užfiksuoti tokios muzikuojančiųjų amžiaus įvairovės. Jauniausiajai muzikantei, buvusio žymaus Lazdinių kaimo cimbolininko Leopoldo Adomėlio anūkei, – aštuoneri, vyriausiam grojusiajam – septyniasdešimt aštuoneri, o pasakojusiai apie muzikavimo tradiciją – devyniasdešimt ketveri metai. Dauguma muzikantų gimę penktajame ir šeštajame XX a. dešimtmečiuose. Visi – tikri liaudies muzikantai, savamoksliai, išmokę groti vienu ar kitu instrumentu „patys per savi“. Pasak pateikėjų, rodyti, kaip groti, kurį mygtuką spausti, kaime mados nebuvo, patys nusižiūrėdavo, o tiksliau – nusiklausydavo.
Grįžus iš ekspedicijos ir klausantis įrašų įdomu buvo palyginti skirtingų kartų muzikantų pasakojimus apie tai, kokie instrumentai buvo populiarūs vienu ar kitu laikotarpiu, kokie buvo muzikavimo vestuvėse papročiai ir t. t. Vyresnieji muzikantai minėjo, kad ypač prieš karą, karo metu buvo mėgstama smuiko ir kitų styginių instrumentų muzika. 1923 metais gimęs pateikėjas, pats grojęs mandolina, pasakojo, kad buvo subūrę kapelą, kurią vadino „Paukščių muzika“, nes joje griežė vien styginiai – smuikas, mandolina ir gitara. Jis pridūrė, kad po vakaruškos, kur grodavo armonika, šokėjams ūždavo ausyse, o po jų muzikos – „švari galva“. Smuikuojama buvo ir kartu su cimbolais, armonika. Deja, šiandien smuikavimo tradicija beveik visiškai išnykusi ir šios ekspedicijos metu nepavyko užrašyti nė vieno smuiku griežiamo kūrinio. Iš pateikėjų pasakojimų akivaizdu, kad XX a. I pusėje–XX a. viduryje šiame krašte ypač populiarūs buvo cimbolai. Jais skambindavo ir namuose „dėl savęs“, ir kuokynėse (šitaip buvo vadinami šokių vakarai), ir vestuvėse. Cimbolais paskambino trys aplankyti muzikantai, užrašyta daug prisiminimų. Dvi kalbintos moterys taip pat prisipažino skambinusios ar tebeskambinančios cimbolais, bet, žinoma, tik sau, ne viešai. Tačiau, kaip ir kituose Lietuvos regionuose, tikrą perversmą instrumentiniame šio krašto muzikavime padarė dumpliniai instrumentai. Peterburgo ir rusiškos dvieilės, trieilės armonikos po truputį skverbėsi į muzikavimo papročius, „mandagiai“ derindamos prie savęs smuiką ir cimbolus, o XX a. šeštajame dešimtmetyje kaip viesulas užplūdusi akordeonų bei bajanų mada ir estradinė muzika, galima sakyti, šluote nušlavė smuiką ir kitus subtilesnius muzikos instrumentus. Todėl nenuostabu, kad visi mūsų aplankyti tebemuzikuojantys pateikėjai grojo ar tebegroja būtent akordeonu, rečiau – bajanu.
Dauguma ekspedicijoje sutiktų muzikantų ypač mielai griežė polkas, taip pat valsus, maršus, fokstrotus, dar ir šiandien populiarias liaudies ir estradines, savos kūrybos dainas. Vienas muzikantas, paklaustas, iš kelių melodijų susideda jo griežiama polka, atsakė, kad jam jaunystėje nepatikdavo, kad muzikantas visą vakarą groja vieną polką, ir jis iškart kelias griežia. Daugiau nei kituose Lietuvos regionuose, čia muzikantų repertuare girdime įvairių slaviškų motyvų.
Ekspedicijos metu maloniai nustebino faktai, kurių jau nebesitikėta užfiksuoti. Jakelių kaimo muzikantas (g. 1936 m.) papasakojo, kad jo brolis grojo dūdmaišiu, kurį pirko kažkur prie Mielagėnų, o sesuo mušė būgnelį. Senaisiais maginiais tikėjimais padvelkė jo prisiminimai apie šio būgnelio gamybą. Pasirodo, kad būgnelis gerai skambėtų, jo lanką reikia aptraukti būtent šuns oda! Tačiau jau kitą dieną į nūdieną sugrąžino Adutiškyje gyvenančio muzikanto (g. 1946 m.) pasakojimas, kaip jis neseniai buvęs šauniame baliuje, kuriame skambėjo labai gražios polkytės, išrankiotos iš interneto! Šie faktai puikiai iliustruoja muzikavimo tradicijos kaitos procesą. XIX a. liaudies muzikantai perimdavo dvarų madas, XX a. mokėsi iš plokštelių ir radijo, vėliau – iš televizijos, o dabar eilė atėjo internetui. Kompiuteris ir internetas – tai XXI a. realybė, pasiekianti atokiausius Lietuvos kampelius ir galinti veikti, o jau daug kur ir veikianti vienas iš konservatyviausių mūsų gyvenimo pusių.