DAINOS IR GIESMĖS ŠIANDIENINĖJE RYTŲ LIETUVOJE

Švenčionių ir Ignalinos apylinkių dainuojamoji tautosaka kiekvienam dainų tradicija besidominčiam žmogui pirmiausia asocijuojasi su šiam kraštui tipiškomis pačiomis seniausiomis klasikinėmis kalendorinių apeigų ar vestuvinėmis dainomis, kurių iš išskirtinio talento dainininkų per pastaruosius porą šimtmečių čia užrašyta išties daug ir šiek tiek tebeužrašoma iki šiol. Tad nekeista, kad ir šiuolaikinių folkloro ekspedicijų dalyviams rytų Lietuvoje kur kas paprasčiau negu kituose Lietuvos regionuose iš vyresniosios kartos dainininkų „išprašyti“ tradicinių kalėdinių, sūpuoklinių ar kitų archajiškajam klodui priskiriamų dainų, tiesa, vis sunkiau traukiamų iš atminties kertelių (o dar dažniau – iš dainų sąsiuvinėlių), menamų kaip mamų ar močiučių palikimo dalis – brangi, saugotina, bet dėl iš esmės pasikeitusio gyvenimo ir pasaulėvaizdžio nebe tokia aktuali. Vis dėlto net ir kaip folklorinis prisiminimas apeiginės dainos šiame krašte skamba įtaigiai ir regioniškai savitai. Savitumu neabejotinai laikytinas ir dainuojamajai rytų Lietuvos tradicijai itin būdingas istorinių aplinkybių ir specifinės krašto geografinės padėties nulemtas daugiakalbiškumas: dažna dainininkė nė nemirktelėjusi tą pačią dainą padainuos ir lietuviškai, ir gudiškai, ir lenkiškai arba pažers visą puokštę tik kaimynų folklorui priskirtinų kūrinių. Tokia dainų kalbinė įvairovė atspindi bendras visam šio krašto folklorui būdingas paribio kultūros susisluoksniavimo tendencijas.

Lengviau ir noriau prisimenamos neretai dramatiškus kiekvieno, ypač kiekvienos, asmeninius išgyvenimus atspindinčios vėlyvesniais laikais (maždaug nuo pokario metų) sukurtos ir išpopuliarėjusios naujosios dainos, meilės, ištikimybės ar išdavysčių motyvais tiesiogiai susisiejančios su šiuolaikine dainininkų patiriama kasdienybe: melodramine televizinio kino perspektyva, žiniasklaidos nuolat žarstomais kriminaliniais siužetais ar iš kaimo bibliotekų parsinešamais meilės romanais. Prie romansų šliejasi ir savo stilistika bei atlikimo manieromis artimos patriotinės ar literatūrinės kilmės dainos. Visa ši vėlyvoji kūryba patraukli ir tuo, kad vis dar suburia įvairaus amžiaus moteris bendriems pasidainavimams. Kaip ir kitose Lietuvos vietovėse, Švenčionių ir Ignalinos rajonų miesteliuose ir didesniuose kaimuose rasime ne vieną didesnį ar mažesnį ansamblį, kurių repertuaruose apstu tiek senųjų šio regiono dainų, tiek vis noriau dainuojamų naujųjų.

Gana naujas folklorinės kultūros tendencijas atveria ir šiuo metu vis gilėjanti šiuolaikinio giedojimo tradicija. Bene visuose abiejų rajonų miesteliuose ir stambesniuose kaimuose gyvuoja negausios giedotojų grupelės, dažniausiai susiburiančios šermenų ir laidotuvių bei kitų vietos bendruomenėms svarbių įvykių metu. Ir nors dauguma giedotojų savo giesmynuose turi ir senųjų laidotuvių giesmių, šiandieninis jų repertuaras daugiausia sudarytas iš naujųjų kūrinių, savo poetika artimai besisiejančių su bendru vėlyvųjų dainų klodu.

Iš daugybės rytų Lietuvoje 2009 ir 2010 m. vykusių ekspedicijų metu užrašytų dainuojamojo folkloro kūrinių šiam interneto puslapiui atrinkome keliolika tiek tradiciškai būdingiausių, tiek savitomis individualiomis variacijomis išsiskiriančių dainų ir giesmių, taip pat dalijamės viena kita dainininkų išsakyta mintimi apie dainavimą ir giedojimą kaip vis dar išskirtines kūrybines veiklas.