RYTŲ LIETUVOS TRAUKA

Prabylant apie šiuolaikinę rytų Lietuvos tradicinę kultūrą, pirmiausia reikėtų apibrėžti pačią Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto folkloristų tyrimų situaciją. Jau gerą dešimtmetį savais metodais „testuojame“ atskiras šalies vietoves, mėgindami užčiuopti šiuolaikinės folklorinės kultūros pulsą, iš pirmų lūpų, iš konkretaus asmens patirti apie jos nykimo ir tęstinumo, raidos ir kaitos įvykius. Svarbiausiu dalyku laikėme ir laikome išgirsti ir perprasti iš žmonių jų pačių žodžiais tariamus pamąstymus apie savąjį įvairiapusį pasaulio matymą šiandien. Todėl neatsitiktinai mūsų dėmesio centre visų pirma atsiduria pasakojantis žmogus: nuo 2010 metų pradžios LLTI folkloristai vykdo „Nacionalinės lituanistikos plėtros 2009–2015 metų programos“ trimetį projektą „Homo narrans: folklorinės atminties tyrimai“ (vadovė doc. dr. Bronė Stundžienė). Jo pasakojimas rėpia platų atminties ir dabarties lauką: nuo savos dainos ar griežimo smuikeliu, nuo asmeninės patirties išsklaidų, dažnai labai intymių, iki apibendrinančių jo paties pasaulėžiūrą bei žyminčių kultūrinę savivoką įžvalgų. Kaip parodė pastarosios (2009–2010) ekspedicijos, bene didžiausią intrigą tradicinės kultūros lauke tebekelia regioniniai savitumai, šiuo atveju rytų Lietuvoje iškylantys kaip ypač ryškios šio krašto senųjų kultūrinių kontekstų „bendrosios vietos“.

Taigi kuo mums, per pastarąsias dvi vasaras, vos prasidėjus birželiui po dvi savaites šnekinusiems Ignalinos bei Švenčionių krašto žmones, pasirodė kitoks šis rytinis Lietuvos pakraštys? Kiekvienam iš mūsų, narpliojančiam etninės savasties raiškas dabartyje, derėtų šį kraštą laikyti tikru lobiu. Čia kaip niekur kitur gali patirti, kokia tvari gali būti folklorinė atmintis ir kaip kartais lėtai vyksta, nors tikrai ir čia vyksta, buvusios kultūros tvarkos perėjimai bei perkūrimai / persikūrimai į kitą pavidalą ar kokybę.

Tad šiek tiek plačiau apie viską paeiliui. Dirbome individualiai pagal atskiras temas. Kas lasiojosi duomenis apie muzikavimą, kas apie liaudišką pamaldumą, sapnų tekstus ir kontekstus, kas niro į pasaulėžiūrinius klodus ar lukštenosi kultūrinio kraštovaizdžio detales, net siekta aiškintis vis dar miglotus poholokaustinės folklorinės atminties horizontus. Domino apskritai visa tradicinio žmogaus kūryba ir jos galimos raiškos: sakytinė, rašytinė, vaizduojamoji, aplinkos estetiką formuojanti, tradicinį amatą ar pomėgį vedanti į liaudies meno erdves. Bendrauta iš esmės beveik vien su buvusiais / esamais valstietiškos bendruomenės nariais, kaip dar galinčiais atverti pamatinius folklorinės atminties klodus.

Šiuolaikinis mūsų fiksuojamas folklorinis naratyvas tikrai labai talpus, nors prasideda jis beveik visada nuo asmeninės žmogaus gyvenimo istorijos, kuri tik kiek vėliau išplatėja iki kultūrinio vaizdelio miniatiūros ar iš jų susidėliojančio visa apimančio kultūrinės panoramos vaizdo. Juos pamatyti užrašinėjančiajam reikia ir klausos, ir regos, kaip ir žvelgiančiam į šiemet pirmą kartą mūsų ekspedicijoje dalyvavusio tapytojo Kęstučio Šiaulyčio šio krašto dvasią perteikiančias, dažais tebekvepiančias gamtovaizdžio akvareles.

Ignalinos-Švenčionių kultūrinis kraštovaizdis nepalieka abejingų, pribloškia senovės palikimo gausa ir įvairove. Tai bus lėmusios istorinės, politinės, gamtinės ir ekonominės aplinkybės: rytinis šalies paribys, prasta, akmeninga žemė, mišrūs gyventojai (lietuviai, lenkai, baltarusiai, rusai) visais laikais čia patyrė daugiau vargo nei kitur Lietuvoje. Vos ne kiekvieną kaimą galėtum laikyti retai apsirikdamas etnografiniu paminklu – čia gausu senų sodybų ir mažai naujų statybų. Šiame nuostabių ežerų, neaukštų kalvelių ir miškų krašte keistai lėtai, labai palengva, bet jau irgi formuojasi tokia mūsų laikais madinga pirtelių ir „atostoginių vilų“ infrastruktūra. Kol kas ji nekrinta į akis, negožia bendrojo vaizdo. Kur kas skaudesnis žmogaus santykis su agrarinio, o kartu ir bendruomeninio gyvenimo būdo prarastimi. Ne viena senolė, kai naktimis kamuoja nemiga, skaičiuoja lenkdama pirštus likusius vietinius žmones ir... dar kaime laikomų karvių skaičių.

Vietiniai dar labai griežtai skiria savus ir svetimus, nesidžiaugia net seniai čia „atmigravusiais“ ir tiesiog gedi dėl buvusių gana uždarų bendruomenių suirimo bei apskritai čia pradėtos vykdyti aplinkos kaitos. Pašaminiškiai mums kalbės:

Paežerėj paskutins numirė Varniukas šeštadienį, palaidojam. I liko va svetimi jau. Jau namelė supirkti, ardo, daro, knisa viskų – i vsio! I gamtų va visai sudergė: kalnus nuima, kitur padaro. Tėp kad nebėr to, kas buvo.

Matyt, dėl nedidelio atstumo iki Vilniaus ypač daug pasiturinčių vilniečių dabar kuriasi šiose akį džiuginančiose vietovėse. Net teko pastebėti savotišką pasididžiavimą, jei netoliese apsigyvena koks žymus, žinomas vilnietis... Beje, Vilniaus artumas apskritai įsirašo į šio krašto išskirtinumų sąrašą, antai dar prieš karą vaikai arkliais buvo vežami į gimnazijas, Vilniuje nuolatos ieškota darbo, ten iš suvargusių ūkelių gabenta parduoti produktai. O pageltusiuose nuo laiko moterų dainų sąsiuviniuose tarp romansų įsiterpusios tebesaugomos kruopščiai „išdrukavotos“ Vilniaus vadavimo dainos. Retai sutiksi švenčioniškį, kurio nors vienas iš vaikų negyventų Vilniuj ir dabar...

Į akis krinta  ir dar viena, irgi lig šiol tebegaliojanti, iš ankstesnių laikų perimta tradicija – kalbėti keliomis kalbomis. Išskyrus tuos atvejus, kai kalba pakrypdavo lietuvybės link, žmonės patys prabildavo ne vien lietuviškai, tiksliau – savo pasakojimuose labai natūraliai  pereidavo į kitą, irgi jų tebemokamą kalbą.

Do un rudenį reikia važiuot, a tį jau laiškų atasiuntė: „Skariej prijiezžaj“, jau šite, jau vsio, tik jau „skoriej dogovarivaisia, i žienščinu viezi“, – jau tį iš kariuomenės. Nu, tėvas nuvažiavo, sako: ja budu tolko, – rusiškai do [susivokusi, kad kalba rusiškai, ima juoktis], – būsiu tik, kolai man atais laikas namo.

Moma audžia, audė tį kų i liko siūlų jai. Apymetė, i dvie posmelių buvo maža. Va tokio va krašto, – kad jau priaus jau man... „Daba tu važiuoj, sako, Vilniun, – jau aš gimnazijon vaikščiojau, – tu man nupirksi siūlų.“ Tį jau sykį, tų žydaukų jau, kur ana pirko, man nusakė. Nu, aš nuvėjau i radau. Daboju, žydauka atnešė du tokiu, sako: – „Všysko?“ – „Niemam piensy, – nu, sakau, – man gana bus šitų.“

Senoji karta ilgisi senųjų bendruomeninių santykių, praktiškai visiems vyresnio amžiaus žmonėms tebeskauda dėl paprastos, žmogiškos atjautos išnykimo dramatiškiausiais jų pačių ir artimųjų gyvenimo atvejais: per laidotuves, atsitikus kokiai kitai nelaimei. Net dabartinės vestuvės juos stačiai glumina, kai apsieinama be artimiausių kaimynų išlydint jaunuosius į jungtuves, ką jau kalbėti jau apie šiame krašte kadaise klestėjusią guogių – viso kaimo suėjimo per vestuves itin seną ir ilgai išsilaikiusią bendruomeniškumo tradiciją. Dėl akivaizdaus žmonių susvetimėjimo liejasi nuoširdi emocija.

Dabar per laidotuves žmonės tik pareigų atlieka. E anksčiau, aš dar vaikas buvau, būdavo, jei pasakydavo, kad kaime mirė žmogus – viskas. Aš kap šiandie prisimenu tokį vienų kartų. Niekas mani nei mokė, nei nieko. Vaikas būdama. Pradėj kalbėti, kad, reiškia, mirė tenai, tį ar Elena, ar Paulina – neprisimenu. Toks Adomas šienavo rugius. Taigi rugiapjūtė, garbingas laikas, pats rimčiausias laikas. Vaikai nubėgo, pasakė jam, – dalgė ant pečių i grįžo namo. Darbas baigtas. Tris paras, kolai laidotuvės kaime vyksta, jokie darbai nevyksta. Tai šitų gerai prisimenu. Kas gali, pavyzdžiui, vakare pagieda, tada apie tris valandas [pagieda]. Išsiskirsto giesminykai, ateina senutės pabudėt prie numirusio iki ryto. Tada jau ryte visi apsitvarkį gyvulius, kaip sako, darbus pasdarį tenai jau būtinus, ir vėl renkasi laidotuvės: vieni išeina, kiti ateina. Taip kad tris paras taip laikom tas laidotuves. Taip jau būdavo. A dabar gi kaimynai kitąkart nežino, kad laidotuvės. Ar nenori žinot...

Saniau sunkiau, i su valgiu sunkiau buvo, i darbas sunkesnis buvo, bet žmonės vienas kitam visur padėdavo. Jeigu vienam bėda – visi anys suveina. A dabar kaimi vienas kito anas nemato. Jeigu tau bloga, tai do gerai, do pasdžiaugs, pasjuoks. A tį tau, jeigu sužinos, tai naktį jau lakia, vienas kitam padeda. Va, jau veži rugius, pabaigei savo vežt, nelauksi, kad prašyt tavi. Ažusukei arklį i nuvažiavai: ai, do jo tį liko kopkos nesuvežta...

Negražu – niekas neišlaidzia jaunųjų, sarmata. Negalima – cia gi toks įvykis, kadai – vienas gyvenime įvykis! Laimingi buvo, kad išlaidėm. Nu, tai cia normalu, kad niekas dabar neišlaidzia?! 

Kaip rodo bendravimas su žmonėmis, apskritai sunku būtų juos apkaltinti kokia nors pilietiškumo stoka. Mūsų pašnekovams dažnai rūpėjo viskas, ne tik kas vyksta jo kieme, bet ir gerokai už jo: akivaizdu, kad informacijos prieinamumas sudaro palankias sąlygas politikuoti, būti aktyviais pagrindinių šalies įvykių stebėtojais bei vertintojais; moterų akimis  žiūrint, joms ypač svarbūs socialinio gyvenimo ryškūs pokyčiai. Kaip sunkus akmuo jas slegia naujų valdžios įstatymų, potvarkių ir kitomis direktyvomis nustatyta pašalpų teikimo tvarka, privatizacijos sukelta sumaištis, aplinkos tarša ir kiti šiuolaikiniai, ne vien kaimo žmonių rūpesčiai. Tokiais atvejais pro mūsų akis nepraslysdavo nuolatinių praeities ir dabarties paralelių interpretacijų moralai, atvirai ir nuoširdžiai teigiama liaudiškoji pajauta to, kas atrodo teisinga, dora ir atvirkščiai.

Žmonės buva darbštūs be galo. A dabar, aš nežinau, kas čia bus! Va, kai dabar pas mus tiek šeimų privažiavusių. Tai yra tokių šeimų, tik geria, geria, geria, geria.... A valstybė jiem duoda produktus vis! Ar raikia kaimi duot sveikam žmogui?! Pažiūrėk, žemes gražiausias užėmį, stvėrės, griebės, – ir stovi ažaugį. Dabar jiem raikia duot kruopas, jiem raikia duot... nugi, duoda viskų! Duoda pienų, – tai negali karvių laikyt jauni žmonės? Negali prisiaugint visa ko: bulvių, daržų, visa ko? Negerai daro [valdžia]: jie tinginiai, jų vaikai nieko nedirba, irgi bus tinginiai.

E dabar [jaunimas] nemoka nieko, nenori nieko, tik internetas, telefonas i gert, rūkyt. Baisu. Negerai vot. Gerina, gerina žmonėm gyvenimą, a un gala sugadina viskų. Dabar va kad ir toj Amerikaj tai baisu – neužgesinama to nafta. Tai kap bus, pasakaite? Neatais ana in mus? Atais. Vanduo vaikšto aplink visų pasaulį tas pats [pateikėja turi galvoje Meksikos įlankoje įvykusią naftos įrenginių avariją, apie kurią nugirdo iš žiniasklaidos].

Niekas anksciau nemokėj už tuos vaikus. Dabar ugdo valdžia, mes ugdėm patys savo vaikus. Niekas negalvojo, kad kitam vaikus ugdai. Dabar vis rodo, kaip tas vaikas išauginc. Nu, kaip padarei, taip ir išaugink. Jei tu sugalvojai, kad nori šeimos, tai tu ir augink. Kodėl kiti turi? Juk valdzia išskaito iš kitų, iš jaunų, iš darbinykų tuos pinigus, argi valdzia duoda? Tavo vaikai, tu ir auginkis juos. Aš tai nelaiscia šito. Seniau niekas nemokėjo, nors dešimt vaikų turėk. Tu jų norėjai, tu ir augink. Argi valdžiai daro vaikus? Klausia, kaip vaikas išauginc. O ko neklausei, kaip anas padaryc? Jeigu pasdarei, tai ir augink. Nieko seniau, nei tų algų, nei pensijų buvo, niekas galvoj neturėjo, kad tau mokės už tai, kad tu vaiko užsimanysi.

Dar neaišku, kaip reikės surūšiuoti šiandieninius daugiaaspekčius žmogaus pasaulio matymo naratyvus. Bet jau dabar negali nepastebėti pagrindinių akcentų, kuriuos galima įvardyti kaip kultūrinio susvetimėjimo baimės stiprėjimą ir socialinio teisingumo pasiilgimą.

„Seserį gyvatė įkando – bėgu užkałbėt“

Dar 2009 metais, gerokai prieš ekspediciją, tvarkant organizacinius reikalus, kai užsukome į Ignalinos kultūros centrą, jos darbuotojai, kaip ir kitur Lietuvoje, maloniai dalijosi pirmine informacija apie savo rajono dainininkus, pasakotojus. Drauge netikėtai gavome ir vieną kitą užkalbėtojo (kaip čia sakoma tų, kurie užžada, dažniau – atžada, atkalba) pavardę. Jau tada pagalvojome – čia tai bent! Pirmieji folkloristų nusistebėjimai pasitvirtino su kaupu. Nors dar iš prieškario yra gerai žinoma šio krašto senoji įvairių tikėjimų tradicija, bet tikrai niekas nesvajojo ir šiandien aptikti tiek jos apraiškų ir dar tokiu tikru bei gana gyvu pavidalu. Mat kalbėti tenka šiuo atveju ne apie atmintyje glūdinčius reliktus ar pavienius tolimus prisiminimus, o veikiau apie žmonių pasakojimais liudijamą šią nenutrūkusią, magija ir burtais grįstą tradiciją iki šiol. Nepertraukiamumo įspūdį perša visokie prisimenami asmeniški nutikimai, mūsų užrašyti jau kaip sakmiškų pasakojimų siužetai, pavyzdžiui, apie nužiūrėjimus, kuriuose šiek tiek žaismingai atrodo „nauji“, anksčiau folkloro naraytvuose negirdėti personažai iš sovietmečio realybės – partinė sekretorė, kolūkio pirmininkas, agronomė ir pan. Turinys tokių siužetų klasikinis: kas atsitinka, kai būni blogų akių nužiūrėtas, ir ką reikia daryti tai patyrus. Taigi klaidinga būtų teigti, kaip prasitaria šiuolaikiniai senųjų kultūrų tyrėjai, kad šiandien nebėra kaip stebėti ir aprašyti itin senų dalykų! Blogų akių kerai čia net nepriskiriami kokiai ypatingai „čerauninkystei“. Tai atsitinka dažnai, ir dėl to ši patirtis perduodama iš kartos į kartą, paprastai – motinos dukrai. Čia ne tiek akys, čia minties galybė, – svarstys mūsų pokalbiuose moterys.

Ne mažiau tiršti ir užkalbėjimų kontekstai, ypač siekiant pagydyti nuo rožės, kirmėłės (gyvatės) įkandimo. Atrodo, kad pats gyvenimas žmones vertė griebtis šių maginių priemonių. Kaip retai kur Lietuvoje, gyvačių čia su žiburiu ieškoti nereikia. Po lietaus nueini šieno grėbt, tai kaip tik grėblį kišt, taip ir gyvatę užkabini, – ne vienas ramiai dėstys apie savo kasdienybę su gyvatėmis. Kebliau buvo išsiklausinėti apie patį užkalbėjimų turinį, neviešinamą, neretai tebesantį aplinkiniams tabu, – kaip seniau, taip ir dabar, perduodant šio gydymo ritualą kitam, laikomasi tam tikrų griežtų taisyklių. Susidūrėme ir dar su kitokiomis būrimų, gydymo paslaptimis, tarp jų ir su švenčioniškių sukaupta žoliautojų patirtimi.

Kaip tvirtino mūsų pašnekovai: i tikėk, i netikėk. Užrašyti šie visi dalykai iš tikrųjų yra nevienareikšmiai, dažnai savo vidumi labai prieštaringi, žmonių samprotavimai dar laukia atidaus žvilgsnio. Didžiausiu savo nuopelnu laikome tai, kad pavyko iš daugiasluoksnės rytų Lietuvos šiuolaikinės tradicinės kultūros prakalbinti asmeninę žmogaus patirtį, pakviesti ją būti viešumoje. Ir gal ne taip svarbu, ar ta patirtis labai jau išskirtinė, nepakartojama, nes mums kur kas svarbiau, kad pašnekovai kalbėjo tik tomis temomis, su kuriomis jie yra susigyvenę, ką patys tikrai gyvenime patyrė. Apibendrinant galima teigti, jog trečio tūkstantmečio folklorinės atmintiems studijoms  parvežta medžiaga iš Švenčionių krašto turi vieną bendrą vardiklį, kurį apibūdinti reikėtų kaip ypač ryškią pastangą dabarties problemas spręsti kūrybingai pasitelkiant praeitį.

Ekspedicijos dalyviai vieningai pripažino, kad švenčioniškės moterys pagrįstai didžiuojasi jaunystėje labai daug audusios, verpusios, – ne vienos jų būta tikros rankdarbių meistrės. Pravertos moterų spintos, skrynios iš tiesų margavo užtiesalų, marškų ir marškelių, staltiesių, rankšluosčių bei dar kitų audinių spalvingais raštais. O kur dar fantastiški pynimai iš šiaudų, nėrimai vašeliu, karpiniai, kūryba iš medžiagų skiautelių! Šioje meniškoje moters veikloje specialistai dar nustatinės savosios tradicijos, svetimos įtakos ir vaizduotės sandūras bei proveržius. Mus labiau domino dabartinis žmogaus santykis su, pavyzdžiui, šimtmečiais puoselėta audimo tradicija. Pačios audėjos dėl jos vertės atrodo nė akimirką nesuabejotų, mokytų ir dukras, anūkes, jei tik šios panūstų. Tuo tarpu jaunesnioji karta tik pasyviai stebi. Žiūrėk, motina ir dabar bent kartą per metus ištraukia, pakilnoja, pravėdina savo brangiausią turtą, iš kurio imk vos ne pirmą pasitaikiusią drobę ir vežk į parodas. O duktė pažiūrinėja, nors irgi pripažįsta drobių gražumą, pasidžiaugia dailiu darbu, pagiria motinos meną, bet į savo namus jau „neima“ nė staltiesėlės, kuri jai lyg būtų mielas, bet kartu ir tolimas, nelabai reikalingas praeities aidas.

Prisiausdavo, baisu! E dabar jau va niekas nevartoja šitų divonų i nei tų staltiesių, nei tų rankšluosčių, – ausdavo raštais gražiausiais – neraikia niekam. Vat kap yr.

Nėra kaip neužsiminti apie moterų dainavimą bei religinių giesmių giedojimą, ko gero, jokių kitų veiklų lig šiol nenukonkuruojamą moterų saviraiškos erdvę. Ne vienam ekspedicijų dalyviui bus panašiai nutikę, kai vietoj numatyto kultūrinio dialogo vėl tenka užrašinėti srautu besiliejančias dainas. Liaudiškoji dainų tradicija čia tebėra intensyvi, nors, kaip visoje Lietuvoje, irgi jau patyrusi laiko išbandymus: prioritetai atiduodami visą šalį apkeliavusiai romansinio tipo dainai. Vietinių dainų išskirtinumas galėtų būti siejamas tik su išlaikytu senuoju kalendorinių apeigų, rugiapjūtės bei kitų klasikinių žanrų repertuaru, kurio sklaida eina iš dabar esančių bei neseniai dar gyvavusių etnografinių ansamblių dalyvių. Talentingų moterų dainavimui aptarti reikėtų atskiro rašinio. Jų dainuojamoji veikla įvairi ir aktyvi: ir scenoje, ir tik sau, bet visais atvejais tiek joms pačioms labai svarbi, tiek ir aplinkinių palankiai vertinama. Beje, dainuojama paprastai vien iš dainų sąsiuvinių, kuriuose galima aptikti, – jau tiktų nurodyti tikrai kaip šio krašto specifinį bruožą – patriotinius kūrinius, tarp jų net, pavyzdžiui, dabartinį šalies himną...

Dainininkių veikla neatsiejama nuo religinio giedojimo. Jam pirmiausia priklauso per laidotuvių ritualą populiarinamos samdomų giedotojų teikiamos paslaugos, paplitusios visoje Lietuvoje. Tačiau tarp švenčioniškių dar gana gaji ir vietos moterų giedojimo tradicija (nes vis dažniau giedojimas apsieina be vyrų balsų), šiek tiek disonuojanti su šiuolaikine naujoviško stiliaus laidotuvių giesmių mada. Romansinio tipo giesmės dabar yra visur plačiai pamėgtos. Ir švenčioniškių dauguma neneigia jų „gražumo“, bet moterys, atsižvelgdamos į kunigų patarimus, atsargiai jas vertina, stengiasi tokių „koncertinių dainų“ nebegiedoti, nors užrašuose ir lapeliuose jų tekstai tebesaugomi.

Šioje ekspedicijų apžvalgoje glaustai apmestos vos kelios darbų kryptys. Jų būta kur kas daugiau: užrašyta nemaža instrumentinės muzikos, įvairių kultūrinių dialogų, reminiscensijų iš praeities, aktualių jų sąšaukų su dabartimi, žyminčių mums taip rūpėjusią folklorinę atmintį. Daug filmuota, fotografuota ir net tapyta!

Aprėpti tokius plačius tradicinės kultūros horizontus galėjome dėl vienos, ar tik ne pačios reikšmingiausios aplinkybės – malonaus vietinių žmonių geranoriškumo, supratusių mūsų darbo prasmę, prireikus teikusių įvairiopą pagalbą. Tariame ačiū visų mūsų lankytų sodybų šeimininkams, kultūros centrų, muziejų darbuotojams, kurių rūpestį dėl sėkmingo ekspedicijos darbo jautėme nuolat.