 |
|
|
|
|
|
| |
 |
INSTRUMENTINIO MUZIKAVIMO TRADICIJA
SALANTŲ KRAŠTE
Ekspedicijos metu Salantų apylinkių kaimuose nepavyko rasti nė vieno muzikanto. Visi mūsų aplankyti muzikantai šiuo metu gyvena pačiuose Salantuose. Dauguma jų jau sulaukę garbaus amžiaus, todėl akivaizdu, kad ne tik gretimuose kaimuose, bet ir Salantuose autentiška liaudiško muzikavimo tradicija yra jau beišnykstanti.
Apsilankę vyriausiojo Salantų muzikanto Vlado Galdiko namuose, išvydome tikrą instrumentų muziejų. Čia puikavosi dvejos kanklės, smuikas, dvi gitaros ir visa krūva dumplinių instrumentų – įvairios armonikos, bajanas, bandonija. Šiuos instrumentus buvęs mokytojas įsigijo įvairiai: gitarą jam, devynerių metų vaikui, padovanojo teta, pirmąją armoniką 1941 metų birželio 22 dieną, pasitraukus rusų kariuomenei, iš kareivinių jam parnešė sesuo, patobulintas kankles įsigijo 1944 metais Dimitrave iš rusų kareivių, o tie jas buvo parsivežę iš Prūsijos, smuiką nusipirko Klaipėdoje jau būdamas dvidešimt trejų. Muzikantas mums pagrojo visais savo turimais instrumentais ir pabrėžė, kad jo niekas nemokino, kaip skambinti kanklėmis, griežti smuiku ar armonika: „kaip išmaniau, taip ir grojau“. Galbūt todėl gana neįprastai skambėjo kanklių, smuiko (anot pateikėjo, sustyguoto kvinta žemiau, negu įprasta) derinimas. Buvęs moksleivių kapelos vadovas papasakojo įvairių prisiminimų, paskaitė savos kūrybos eilėraščių.
Vladas Galdikas su Salantų vidurinės mokyklos moksleivių kapela, 1984 m. Iš V.Galdiko albumo
Puikus muzikantas Stasys Gailius pradėjo groti būdamas septyniolikos metų, įsigijęs namų darbo dvieilę koncertiną. Maždaug tuo pat metu pasidirbo ir kojinį būgną, kuris, pasak pateikėjo, Žemaitijoje buvo būtinas. Gretimame kaime gyvenęs muzikantas jam parodė pagrindines tonacijas, ir gabus jaunuolis pradėjo griežti iš pradžių kaimo šokių vakaronėse, patalkiuose. Grįžusį iš kariuomenės muzikantą jau kvietė groti ir į vardynas, vestuves. Nusipirkęs dabartinę koncertiną „Pearlqueen“, S. Gailius grojo ne tik vestuvėse, bet ir Kretingos bei Salantų kultūros namų kaimo kapelose.
Akordeonistas Pranciškus Kazlauskis pradėjo muzikuoti būdamas šešiolikos metų, kai tėvas jam nupirko bajaną. Jo brolis turėjo vokišką armoniką, o tėvas pūsdavo klarnetą. Dar po metų muzikantas nusipirko akordeoną ir jau buvo kviečiamas groti vakaronėse, derliaus šventėse, atgrojo daugiau kaip šimtą vestuvių, kelis šimtus įvairių vakaronių. Taip pat buvo pasidirbęs kojinį būgną su lėkštėmis, kuris buvo neatskiriama muzikavimo dalis, ypač kai muzikantui tekdavo groti vienam.
Šiuo metu koncertina griežiantis Romanas Sungaila augo muzikantų šeimoje. Tėvelis griežė smuiku, broliai – armonikomis. Nusižiūrėjęs į brolius, ir jis nuo pat mažumės bandė groti jam patikusia Peterburgo armonika. Jaunystės metais muzikantas šiek tiek skambino gitara, pūtė klarnetą, triūbą, gerai grojo akordeonu, bandonija. Pasak R. Sungailos, į madą grįžus bandonijų tipo instrumentams, nusipirko keturbalsę koncertiną „Pearlqueen“, pagamintą 1934 m. Kanadoje. Grodamas įvairiose kapelose (ar net ir pats vadovaudamas) liaudies muzikantas pamatė, kad labai sudėtinga išsiversti nepažįstant natų. Daug metų grojęs iš klausos, vėliau muzikantas nusprendė išmokti groti iš natų. Jis ir dabar mokosi pagriežti sudėtingesnius maršus, šokius iš senovinių (XIX a. pabaigos – XX a. pradžios) natų, kurias, beje, jau renka keletą metų.
XX a. vidurio tradicinis pučiamųjų ansamblis su vestuvininkais.
Iš Dapšauskų šeimos albumo
|
|
|
|
Tik Žemaitijos regionui būdingos pučiamųjų orkestrų tradicijos Salantų apylinkėse tęsėjai – Dapšauskų šeima. Šeimos galva Leonas Dapšauskas, kurio tėvai buvo kaimo giesmininkai, grįžęs iš tarnybos kariuomenėje, išmoko pūsti tūbą. Jaunystėje grojęs su broliais ir draugais, po vedybų šio meno išmokė ir savo žmoną, vėliau – vaikus. Tikrą koncertą ekspedicijos dalyviams surengė abu tėvai ir keturi jų vaikai. Visi jie moka groti ne vienu instrumentu. Pavyzdžiui, tėvas Leonas Dapšauskas ir sūnus Jonas pasikeisdami pūtė bosinę arba tenorinę tūbą, mama Genovaitė Dapšauskienė – trimitą ir klarnetą, vyresnioji duktė Genovaitė Venckienė pūtė trimitą arba klarnetą ir mušė būgną, jaunesnysis sūnus Juozas pūtė baritoninę tūbą, o jauniausia duktė Regina dažniausiai mušė būgną arba, pasikeisdama su seserim bei mama, pūtė klarnetą. Šeiminynis Dapšauskų orkestrėlis dažnai kviečiamas groti į vestuves, šermenis, atlaidus.
Aptariant mūsų aplankytų muzikantų repertuarą, galima pastebėti, kad muzikantai mielai griežė įvairias polkas, valsus, maršus, fokstrotus. Žinomi jiems ir visuose Lietuvos regionuose populiarūs tautiniai šokiai „Ant kalno karklai“, „Noriu miego“, „Mudu du broliukai“, „Malūnėlis“. Kai kurie prisiminė ir jaunystėje grotus žemaitiškus šokius „Žemaituką“, „Žydelką“, taip pat krakoviaką, padespaną. Vieną kitą posmelį muzikantai ir padainuodavo. O Dapšauskai mieliausiai pūtę pučiamųjų orkestrams ypač tinkamus maršus, pagrojo ir valsų, fokstrotų, polkų, pagiedojo ir giesmių (vieną posmelį pagiedojo, kitą pagrojo). Į mūsų klausimą, kiek kūrinių vienas ar kitas muzikantas gali pagroti, dažniausiai išgirsdavom atsakymą – tiek, kiek reikia.
Visi mūsų aplankyti pateikėjai kilę iš muzikalių šeimų. Jei ne tėvai, tai seneliai, dėdės ar tetos buvo geri muzikantai, dainininkai ar giesmininkai. Iš pasakojimų paaiškėjo, kad XX a. I pusėje Salantų ir gretimose apylinkėse gana stipriai gyvavo šiuo metu jau beveik vasai išnykusi smuikavimo tradicija. Ne vienas pateikėjas pasakojo, kad tėvas arba senelis griežė smuiku. Buvo populiarūs ir įvairūs styginių ansambliai, pučiamųjų orkestrėliai, kurie grodavo vestuvėse, vardynose ir kitomis progomis. Prieš II pasaulinį karą ypač išpopuliarėjus dumpliniams instrumentams, jais buvo grojama kartu su smuiku, būgnu. Prie armonikos, akordeono ar bandonijos buvo derinami ir pučiamieji – klarnetas, kornetas. Jei nedideliame pobūvyje dumpliniu instrumentu grodavo vienas muzikantas, tai jis būtinai mušdavo dar ir kojinį būgną.
Sovietiniais laikais grojimas vestuvėse kai kuriems muzikantams buvo tapęs pragyvenimo šaltiniu. Kai kurie su rajoninių kultūros namų kaimo kapelomis koncertuodavo įvairiose šventėse, konkursuose, Lietuvos radijo ir televizijos laidose. Šiuo metu vyresnio amžiaus muzikantai dėl silpnos sveikatos nenoriai eina griežti į folkloro ansamblius. Todėl folkloro ansambliuose, ypač kaimo kapelose savamokslius liaudies muzikantus pakeičia muzikos mokyklų auklėtiniai, kurių atlikime jau sunku įžvelgti senosios tradicijos perėmimą. Vis dėlto Dapšauskų šeimos pavyzdys teikia vilties, kad jaunoji karta perims ir išlaikys liaudiško muzikavimo tradiciją.
Rūta Žarskienė
© 2004 Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
|
|
|
|
Vladas Galdikas
Vladas Galdikas
Stasys Gailius
Stasio Gailiaus būgnas
Pranciškus Kazlauskis
Dapšauskų šeimos pučiamųjų orkestrėlis
 
Leonas Dapšauskas
Juozas ir Jonas Dapšauskai
Danute Venckienė-Dapšauskaitė ir Genovaitė Dapšauskienė
Regina Dapšauskaitė
Rūta Žarskienė ir Romanas Sungaila
Romano Sungailos koncertina "Pearlqueen" |
)
)
)
)
)
)
)
)
)
)
)
)
)
)