Kaip velnias nešė Salantų bažnyčios duris

      Apie Salontų bažnyčės doris aš išgirdau dėdelē senē, da pats būdams vāks. Mona tievelis liob pasakuos, kad Salontų bažnyčės doris ypatingas, iš Ryma parneštas. Aš pats dar gyvenau tuolėi, Mažeikių apskritie ir nežinuojau ni kor tėi Salontā yr, bet jau apie Salontų bažnyčės doris girdiejau. Vo pasakuojė tėn tēp:
      Senās laikās, nepasakysio kumet, ne tēp jau baisē senē, bet jau prieš kuokį šimtą, puorą šimtų metų Salontūs stuoviejė bažnyčė, ir Salontūs bovės dėdelē švėnts konėgs. Dėdelē švėnts, tuoks jau švėnts, kad anuo ir velnē, piktuosės dvasės klausė. No ir ons vadinuos pavardė Alksnevyčė. Vėiną kartą tas konėgs Alksnevyčė priš vakarą, vo kėtą kartą konėgams bova tuokė mada, kad anėi tor nueitė pagarbintė Švėnčiausį priš vakarą į bažnyčė. Ons ein iš klebuonėjės i bažnyčė, vo aplinkou bažnyčė, kap i dabar, apaugė dėdeliausi medē. Medžiūs daug paukščių, tėn varnas i žvėrblē kel dėdžiausė lermą – tuokį juomarką, tuoks triukšmos begalinis. No ir tas konėgs suprata, kad čė yr ne tėi paukštē, bet tuos piktuosės dvasės i velnē. Ons užkeikė anas i klaus:
       – Kuo jūs tēp linksminaties, kuo jūs čia tuokė lermą kelat?
       Anėi saka:
       – Kap mes nelinksminsimuos, – saka, – vo už valonduos Rymė Švėntasis Tievs padarys grieką.
       No, saka:
       – Vo ar aš negaliečiuo tėn padalyvautė tuokėmė dėdelėmė įvykie?
       – Diel kuo nē, – saka.
      Anėi, tėi velnē, iškielė Salontų bažnyčės doris. Vo bažnyčė bova ne ta, ne dabar pastatyta šiamė šimtmetie, vo kėta bažnyčelė, mažesnė.
       Iškielė tas doris, saka:
       – Siesk on tų dorų ir mes tavi bematont nulakėnam į Rymą, ir tėn, – saka, – to pamatysi, kas tėn būs.
       No, tas Alksnevyčė atsisieda on dorų, ir tėi velnē pradiejė lakintė.
       Saka:
       – Sustuokėt, mon brylios (skrybelis, kepališius) nuliekė, – saka.
       – Jau, – saka, – tava skryblios devintuo karalystie yr.
       No i nulakėna ton Alksnevyčė į Rymą, ir įeinont į puopiežiaus rūmus jie veiz, kad šalip puopiežiaus sied graži pana. Ons i suprata, kad atejė puopiežiou pavuojos, kad būs čė grieks. No, tas priejė Alksnevyčė ir ka riežė mergā į ausį, i ta pavėrta droskas stolpo. Toukart i pats puopiežios pamatė, kad ons, ka čė bova, iš tikrųjų galiejė papėldytė grieką. Ons saka:
       – Tu pasėlėk čė pas moni, mona rūmūs, būsi mon padiejies.
      Vo Alksnevyčė bova dėdelē tuoks jau sąžinings žmuogos.
       – Negalio, – saka, – aš toro sugrįžtė į Salontus lig vakarienē, lig večerē. Vo klebuons pyks, kam aš ont laika neparejau, nesugrįžau.
       Ir ons išejė iš tų rūmų, tus velnius pašaukė. Saka:
       – Parlakinkėt moni atgal.
       Vo tėi velnē pamatė, kad anų tas plans neišdegė, kad puopiežios nepadėrba grieka, supykė i metė tas Salontų bažnyčės doris i sudaužė. Nebier. Ta anėi kon padarys, ta anėi iškielė iš Ryma vėinas bažnyčės doris. Tuos doris gražės, užsuodėna ton Alksnevyčė i parlakėna atgal į Salontus bematont. Bet tuos doris netelp į Salontų bažnyčės doris, dieltuo, kad bažnyčė maža, vo tėn doris dėdeliausės. No parein tas konėgs pas klebuona, klebuons saka:
       – Diel kuo, – saka, – vėluojis ant vakarienė?
       Saka:
       – Aš jau Rymė bovau per ton laiką, kuol pats čė ruošēs vakarienē.
       – Negal būtė!
       Ons saka:
       – Einam, paveiziesi.
       Iš tikrųjų veiz – pastatytas doris gražiausės, su auksėnēs bumbuolās. No ir tada mata, kor tas doris diesi, kad anuos tuokės jau gražės doris. Anas įmūrėjė, užkluojė prešbiterijuo grindis. Įmūrėjė, bet tuokėi tėn iškėlė bumbuolā, no i konėgā kap eidava laikytė mėšių – užkliūs už tų bumbuolų, anėi da ir kėtė pėktą žuodį pasakys. Ir kap statė ton naujė bažnyčė, tas doris išiemė, sulaužė, padiejė į tėn tuokė koplyčė, lyg tėn bovosės tuos doris.
       No ir kada aš čė pradiejau dėrbtė Salontūsė, mona tievelis omžinatilsį bova atvažiavės ir čė ejė veizėtė, ar yr tuos doris. Bet anam čė varpininks sakė, kad bovosės, lyg bovosės a nebovosės – nebier. Bet vo pasakuojėms tuoks tebier. Ta va tuoks padavėms apie Salontų bažnyčės doris.