Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ekspedicija Salantuose

Kasmet Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tautosakininkai leidžiasi į ekspedicijas rinkti žodinės liaudies kūrybos. Skubame fiksuoti dabartinę folkloro gyvavimo situaciją – besikeičiančią ar jau pasikeitusią, galbūt skurdoką, bet autentišką. Šiemet, nusprendus vykti į Salantus, ne vienam ekspedicijos dalyviui kirbėjo klausimas: ar pavyks prakalbinti santūriuosius ir, atrodė, tylenius, žemaičius? Nors praverti atminties duris kasmet vis sunkiau, mūsų aplankytų Salantų ir aplinkinių kaimų žmonių atmintyje ir lūpose dar atgijo mokėtos pasakos, girdėtos sakmės, Salantuose ir jų apylinkėse suskambėjo dainos ir muzikos instrumentų garsai.

Tautosakos užrašinėtojų ir tyrinėtojų jau pastebėta, kad žemaičiai labiau linkę ne dainuoti, o pasakoti. Žemaičių pasakotojais žavėjomės ir šios ekspedicijos metu. Kazys Puškorius iš Laivių kaimo, vaikystėje buvęs nepralenkiamas pasakorius ir mokėjęs apie 130 pasakų, ir šiandien sakmes, pasakas, anekdotus ar šiaip istorijas pasakoja ne „mikrofonui“, o klausytojui – stebėdamas, kokį įspūdį klausančiajam palieka jo pasakojimas, kaip šis reaguoja. Mikrofonas netrikdė ir vaizdingai, įtaigiai pasakojančios Jūros Surkienės iš Gaivališkės kaimo, beje, nuostabaus gėlių darželio šeimininkės. Juodupėnų kaimo pasakorė Paulina Kubilienė pasakojo ir iš tėvo, ir jau iš knygų išmoktas pasakas. Pasakotojo talentu apdovanoti ir Petras Rutis iš Mažųjų Žalimų, Stefanija Kasperaitienė iš Imbarės, Magdalena Preibienė iš Kalnalio, pasakojantys sklandžiai, vaizdingai, įdomiai. Pastarosios pasakojimų klausęsis vyras Juozapas Preibys (pats pateikęs porą istorijų apie apylinkes) vis pabardavo žmoną, kad ši nemeluotų. Tikrą laumių vakarėlį surengė Liucija Petkienė, Barbora Raišutienė ir Amelija Skėrienė iš Erlėnų kaimo. Ant Alkos kalno įsikūrusios sodybos šeimininkų Antano ir Janinos Numgaudžių bei Valerijono Šoblinskio pasakojimai atskleidė ne vieną šio kalno paslaptį. O štai salantiškio Kazimiero Venckaus ne tik pasakojimuose, bet gyvenime gražiai dera priešprieša sena : modernu. Sunku būtų į tradiciškai suvokiamų žanrų rėmus įsprausti Nasrėnuose sutiktos Konstancijos Norkienės pateiktą unikalią medžiagą – tai tarsi vienas ilgas pasakojimas apie mirusiuosius, apie gyvųjų ir mirusiųjų ryšį, apie mirties ženklus, sapnus ir jų aiškinimus.

Biografinių žinių, kad ir po žiupsnelį, apie mūsų kalbintus žmones ir jų pateiktą medžiagą aptarimas būtų atskiras darbas. Todėl tik paminėsime pasakotojų pavardes, pastebėdami, kad ne vienas jų – tikras šmaikštaus, sodraus žodžio meistras, nesvarbu, kiek pasakų, sakmių pasekė, pasakojimų ar anekdotų papasakojo. Tai Vaclava Balsienė (Klaipėda), Barbora Beniušienė (Erlėnų k.), seserys Magdalena Brazdauskienė ir Barbora Pocienė (Laivių k.), Feliksas Grabys (Salantai), Ona Laukienė (Pesčių k.), Elena Mikutienė (Salantai), Bronė Rimkienė (Laivių k.), Barbora Riverienė (Laivių k.), Aleksandras Stonkus (Dvaralio k.). Salantiškės seserys Zofija Drungilienė ir Julija Krištupienė, priminusios ne vieną pasaką, dar jaunystėje girdėtą sakmę, ir padainavo, ypač gražiai skambėjo širdžiai mieli romansai.

Prakalbinti žemaičius buvo lengviau nei prikalbinti juos dainuoti – nedainuoja žemaičiai po vieną. O ir dainos jau primirštos. Ne vienas praeityje garsus dainininkas atsisakydavo dainuoti – sveikata neleidžia, ir atmintis jau ne ta. O daina ne pasaka – nesuimprovizuosi, anot Kazio Puškoriaus, „vieną žodį nežinai, sugadini visą taktą“. Liaudies daina šiandien saugoma jau tik pasyvioje atmintyje. Ir tik didelių pastangų dėka ji traukiama iš atminties. Tačiau laiko atitolintos jos tokios mielos pačiam dainuojančiam, o mums nepamirštamą įspūdį palieka ne tik subtiliai padainuota daina, bet ir tos gražios pastangos sugrįžti į praeitį. Viena iš tokių įsimintinų situacijų buvo susitikimas su salantiške Genovaite Bėrontiene. Ne vienam dainininkui gelbėjo jaunystėje vesti dainų sąsiuviniai ar jau vėliau į lapelius susirašytos dainos – vienur ar kitur jų dar vis prisireikia. Todėl buvome maloniai nustebintos, kai salantiškė Ieva Šleinienė padainavo per pusšimtį dainų iš atminties, ne iš „rašto“.

Klausiant kelio pas dainuojančius žmones pirmiausia nurodomi tie, kas gieda per šermenis ar dainuoja folkloriniuose ansambliuose. Tačiau šermeninio giedojimo grupelės moterų pateiktas repertuaras – ne tik religinės ar romansinės laidotuvių giesmės. Juodupėnų kaimo moterys Stefa Budrienė, Rasa Buivydienė, Aldona Stonkienė, pasakojo sakmes ir linksmas istorijas, minė mums mįsles ir minkles ir, žinoma, dainavo. O joms įsibendravus, „prisigaudėme“ ir mažųjų formų – posakių, priežodžių. Gražiai šaukė ir Leliūnų kaimo šermeninio giedojimo grupelės moterys Ona Paulienė, Virginija Vaičienė, Augustina Venskuvienė ir Ona Rutienė (Mažųjų Žalimų k.).

Aktyvioji dainavimo tradicija šiame krašte, kaip ir visoje Lietuvoje, šiandien palaikoma folklorinių ansamblių. Salantų folklorinio ansamblio vadovė Lena Kaubrytė senąsias žemaičių dainas mums dainavo kartu su motina Petronėle Kaubriene. Šiame ansamblyje dainuoja ir Alfonsas Fabijonavičius, pateikęs per 130 tautosakos vienetų, daugiausia dainų. P. Kaubrienės ir A. Fabijonavičiaus dainos dažnai praturtina ir ansamblio repertuarą. Jo dalyvės Ona Benetienė, Emilija Remeikienė, Regina Jablonskienė – atvėrusi mums ne tik dainų, bet ir nuostabių audinių skrynią, dainavo savo vaikystės ir jaunystės dainas. Susirinkę į repeticiją mums dainavo Laivių folkloro ansamblio dainininkai: Jonas ir Reda Dapšauskai (vadovai), Leonas Dapšauskas, Genovaitė Dapšauskienė, Danutė Venskienė, Stasė Preidienė, Irena Latakienė, Jūratė Bertašienė, Danutė Mikalauskienė, Anicetas, Ramutė ir Milda Reikos, Virginija Puškorienė, Raimonda Bilertienė, Kazytė Venclovienė, Rasa Pilelienė. Ansamblyje dainuoja ir Zina Tuzienė bei Nijolė Blauzdienė, dainavusios mums dviese. Beje, apylinkėse garsus šiame ansamblyje taip gausiai dainuojančios Dapšauskų šeimynos pučiamųjų orkestrėlis, kuriame, be jau minėtų Leono, Genovaitės ir Jono Dapšauskų bei Danutės Venskienės, groja sūnus Juozas ir dukra Regina.

Salantuose ir aplinkiniuose kaimuose sutiktas visas būrys dainininkų, padainavusių kelias, keliolika ar ir keliasdešimt dainų. Tai trims kartoms atstovaujančios Budrių moterys: Petrė Budrienė, Vincenta Drungelienė-Budrytė ir Aida Budrytė (Nasrėnų k.), Jonas ir Kazimiera Zaleckiai (Nasrėnų k.), Valerijonas Jokubauskis (Imbarės k.), Emilija Rumbutienė (Tuzų k.), Valė Žvinklienė (Laivių k.), Adelė Galdikienė ir Apolinaras Gedgaudas iš Ginteliškės kaimo (Plungės raj.), Bronislava Einikienė, Vida Stanislova Freimontienė, Emilija Karazinienė, Loreta Rzajava ir Janina Stropienė iš Erlėnų kaimo. Ir visas būrys salantiškių: Juzefa Danienė, Petrė Daugintienė, Vaclava Jocienė, Stanislava Maksvytienė, Veronika Narvilienė, Eugenija Paulienė, Kazimiera Skersienė, Zita Gileta Zapalienė, Pranas Riepšas, Birutė Žilienė.

Salantuose susipažinome ir su puikiais muzikantais: Stasiu Gailiumi, Vladu Galdiku, Pranciškumi Kazlauskiu, Romanu Sungaila.

Šiandien, apmąstydami ekspedicijos rezultatus ir skaičiuodami „gryną“ tautosaką, šiltai prisimename čia suminėtus mūsų kalbintus dainininkus, pasakotojus, muzikantus, ne mažiau įdomius negu jų padainuotos dainos, pasektos pasakos ir sakmės, pagroti maršai ar valsai.

Vilma Daugirdaitė

Kazys Puškorius